Žmogaus sąmonės evoliucija

Dvasinio Mokytojo Šri Prakaš Dži satsango tekstas

 

(apie žmogaus sielos paieškas skaitykite satsango tekste "Ieškant meilės, džiaugsmo ir ramybės")

Kodėl taip sunku patirti nesibaigiančią meilę, nuolatinę vidinę ramybę?

Kas ir kaip turi pasikeisti žmogaus gyvenime ir pačiame žmoguje, kad tai būtų įmanoma?

Pažvelkite – kiekvienas žmogus yra tam tikroje savo evoliucijos pakopoje, priklausomai nuo savo sielos, sąmonės išsivystymo lygio. Kai kurie žmonės turi žmogaus kūną, bet jie negyvena žmogiškojo gyvenimo, jų gyvenime visai nėra dvasingumo: visur netvarka, nėra jokios drausmės. Tai – visai žemas sąmonės išsivystymo lygis. Tokiai sielai dar reikia ilgai dvasiškai tobulėti, pereiti daug evoliucijos etapų, keletą kartų atgimti, kol jos sąmonė pasieks bent vidutinį lygį. Tokiam žmogui beprasmiška ką nors aiškinti, mėginti suteikti jam dvasinių žinių. Tam, kad suprastų ir įsisąmonintų moralines, dorovines vertybes, dvasingumą, jam reikės dar daug ką įveikti.

Būtina pabrėžti, kad kiekviena siela, nepriklausomai nuo sąmonės lygio, nueina tobulėjimo kelią ir kad šis kelias prasideda dar gerokai prieš sielai gimstant žmogaus kūne. Šis procesas vyksta augaluose, gyvūnuose – jų gyvenimas irgi yra sielos evoliucija, t. y. jos perėjimas nuo vieno sąmonės lygio prie kito, nuo pačių žemiausių egzistavimo formų iki aukščiausių. Ir pačiame žemiausiame sąmonės išsivystymo lygmenyje tobulėjimo procesas taip pat vyksta, tik labai lėtai. Tačiau net ir pasiekusi žmogaus sąmonės lygį, tai yra įgijusi žmogaus kūną, siela to dar nėra iki galo įsisąmoninusi, nes vienu metu su žmogiškosiomis savybėmis pasireiškia ir savybės, sukauptos praėjusiuose gyvenimuose, o ypač išlikusios iš gyvenimo gyvūnų kūnuose. Kylant į aukštesnę evoliucijos pakopą ir aukštesnį sąmonės lygmenį, šis procesas greitėja. Kuo aukštesnis sąmonės lygis, tuo greitesnis tobulėjimo procesas, nes prasideda etapas, kai žmogus įsisąmonina dvasingumą, būtinybę dvasiškai tobulėti ir jau pradeda tai daryti sąmoningai.

Žmogaus sąmonės lygis per evoliucijos procesą palaipsniui auga, jis pradeda mąstyti apie save kaip apie individualybę. Pradžioje jis galvoja apie save, savo poreikius: „Man reikia gerai maitintis, rengtis, turėti prestižinį darbą, gerą būstą“ – tokios mintys būdingos vidutinio sąmoningumo lygio žmogui. Jis nori, kad vystytųsi pozityvūs gyvenimo aspektai, bet tuo metu galvoja tik apie save, apie savo poreikių patenkinimą: „to reikia man“. Vis dėlto, nors ir mąstydamas siaurai, žmogus jau pradeda galvoti apie gyvenimą, jaučia poreikį ką nors veikti, net jei jo norai apsiriboja tik asmeniniais interesais. Tai reiškia, kad žmogus perėjo į kitą, aukštesnį dvasingumo lygį. Jo mąstysena jau yra pozityvi, vadinasi, norėdamas patenkinti savo norus, žmogus imsis ir pozityvių veiksmų.

Žinoma, pačiame žemiausiame lygmenyje irgi egzistuoja norai, tačiau jie labai primityvūs, neturi sąmoningo kryptingumo, kyla stichiškai, padrikai. Šiame sąmonėjimo etape žmogus blogai suvokia net patį save, visai negalvoja apie tai, kas jis, gyvena kaip papuola. Tiesą sakant, jis ir nemoka galvoti, neišvystytas pats jo mąstymo procesas.

Siela toliau tobulėja ir pasiekia lygį, kuriame pradeda galvoti apie artimiausius giminaičius. Šiame etape žmogaus mąstymo horizontai, be abejo, prasiplečia, bet principinių, esminių jo sąmonės pokyčių kol kas nėra, nes motyvas vis dar egoistiškas. Darydamas ką nors dėl artimųjų, žmogus mano, kad visi jie priklauso jam: „Tai mano vaikai, žmona ir giminaičiai“. Visų kitų žmonių atžvilgiu jis veikiau nesiims jokių veiksmų, nes laikys juos svetimais.

Nė viename iš pirmiau paminėtų lygmenų žmogus negalės pajausti tikros meilės ar patirti kitų pakylėtų būsenų. Jo sąmonė kol kas dar nėra pasirengusi priimti aukštų energijų, nes yra apribota savojo „aš“ rėmų. Visi jausmai ir būsenos, kurias jis patirs, bus laikini, permainingi. Tokiame žmoguje vyrauja prisirišimai, jie ir sukelia jausmus bei būsenas. O kadangi prisirišimai nėra pastovūs ir pasižymi savybe išnykti po to, kai norima pasiekta, arba, priešingai, kai suvokiama, kad norima pasiekti neįmanoma, tai ir tokių prisirišimų sukelti jausmai yra laikini.

Žemo sąmonės lygio žmogus negali patirti nei meilės, nei ramybės, nei džiaugsmo. Vidutinio sąmonės lygio žmogus kartais patirs kažką panašaus, tam tikrą žemišką džiaugsmą, bet tik tais atvejais, kai jo norai didžiąja dalimi pildysis, kitaip sakant, kai gaus tai, ko nori. Vis dėlto toks džiaugsmas nėra dieviškoji būsena. Ir, priešingai, negavęs ko nori, žmogus krimsis, jo sielą užvaldys liūdesys. Kai jis gaus viską, ko nori – išgyvens džiaugsmą ir meilę, tačiau aukštesni jausmai ir būsenos jam vis tiek kol kas liks nepasiekiami.

Tačiau visi žmonės, net ir nesąmoningai, nori patirti pačius giliausius jausmus ir būsenas, kurios įmanomos tik susiliejus su Dievu. Atma visada nori susijungti su Paramatma – siela visada nori susijungti su aukščiausiąja Dvasia. Būtent todėl visi tarpiniai etapai ir negali suteikti nuolatinio džiaugsmo. Augant sąmoningumui, žmogus pradeda plačiau mąstyti – jo sąmonė plečiasi. Jis ir toliau siekia išpildyti savo norus, o patyręs eilinę nesėkmę, aimanuoja dėl žmonių, situacijų ir galiausiai nusivilia gyvenimu. Visos būsenos, kurias jis patiria ir kurias patirs, neišvengiamai būna nulemtos išorinio pasaulio, todėl yra laikinos.

Labai paplitęs yra posakis „ieškoti savo puselės“. Jis mums dar kartą primena, kad žmogus nesijaučia esąs vientisas. Bet tas, kurį žmogus laiko savo potencialia pusele, savo ruožtu irgi yra tik dalelė kažko didesnio. Jis (arba ji) taip pat yra savo pilnatvės paieškų kelyje. Juk jei vyras ir moteris yra tikrosios vienas kito puselės, kodėl tuomet jų susijungimas nesuteikia galutinės meilės, džiaugsmo ir ramybės? Net suradęs savo „puselę“, žmogus nesijaučia visiškai vientisas.

Atsakymas į šį klausimą yra paprastas: mūsų siela – neatsiejama Dievo dalis. Priklausomai nuo žmogaus dvasinio lygio, jo sąmonė kuria didesnį ar mažesnį atskirties jausmą ir taip neleidžia pajausti vienovės su Absoliutu – Dievu. Tol, kol sąmonė nėra tyra, kol ji neperžengia savojo „aš“ ribos, žmogus negali pajausti tos vienovės ir atitinkamai negali patirti nė vienos iš dieviškųjų būsenų pastovumo ir gelmės.

Tačiau žmogus nestovi vietoje, jo siela bręsta ir tobulėja. Kylant dvasiniam lygiui, nepaliaujamai auga ir sąmoningumo laipsnis. Pagaliau ateina akimirka, kai jį pradeda lankyti mintys apie kitus ir atsiranda noras padaryti ką nors gera jų labui. Tokiu atveju keičiasi jo poelgių motyvas: dabar jau poreikiai yra susiję ne tik su jo asmeniniais, egoistiniais interesais. Tuomet būtent tokie poelgiai ar net pati mintis apie tai, kad reikia gyventi ne tik dėl savęs, teikia žmogui tikrą vidinį džiaugsmą. Jį apima nuostabūs meilės, džiaugsmo, ramybės jausmai ir kitos gilios dvasinės pajautos, žmogus suvokia, kad „aš“ – tai ne tik tas siaurasis, anksčiau egzistavęs „aš“. Jis daug platesnis. Ir tada žmogus sutrauko pančius, išeina už savojo „aš“ ribų. Pasiekęs tokią būseną, jis nebeskirsto kitų žmonių į „savus“ ir „svetimus“ – jo sąmonėje įvyksta esminis vertybių perkainojimas.

Dabar žmogaus būsena nebepriklauso nuo išorinio pasaulio – aplinkybių ar kitų žmonių požiūrio. Jo sąmonė tampa labai tyra, ir būtent toks žmogus gali veikti nesavanaudiškai atsidavęs. Jis pradeda traukti kitus žmones, jo būsena persiduoda aplinkiniams. Vien savo buvimu jis dovanoja aplinkiniams ramybę ir džiaugsmą. Be to, jei žmogus sugeba duoti, nesavanaudiškai veikti kitų labui, išorinis pasaulis atsako jam tuo pačiu: būtinai šalia atsiras tas, kas jį nuoširdžiai mylės ir teiks jam džiaugsmo.

Dvasiškai neaugdami, neplėsdami savo sąmonės ir neišeidami už savojo ego (1) ribų, nesugebėsite patirti gilaus vidinio džiaugsmo nuolatos, negalėsite pajausti jokių dieviškųjų būsenų. Todėl kalbu jums apie tai, kad būtina nenuilstamai kelti savo dvasingumo lygį.

Dabar aš kaip Mokytojas suteikiu dvasinių žinių, aiškindamas, kokios būsenos būdingos kiekvienam raidos etapui. Jei jums patinka galvoti tik apie save, tą ir gausite mainais: nesitikėkite patirti jokio nuolatinio džiaugsmo. Jo negali būti, nes veikia vienas aiškus principas. Pavyzdžiui, jei likimas jums lėmė gauti keturias riekeles duonos ir visas keturias suvalgysite pats, nepajausite tokio džiaugsmo, kokį pajaustumėte, dvi atidavęs kam nors kitam. Taip pasielgęs, patirtumėte visiškai kitokią vidinę būseną, nors galbūt iki galo ir nepasotintumėte savo pilvo. Suvalgytumėte tik pusę norimo maisto, o džiaugsmo būtų dvigubai daugiau ir gautumėte akivaizdžios naudos savo sveikatai. Juk bet kokioje dovanoje, gautoje iš Dievo, būtinai yra ir dalis, skirta kažkam kitam.

Mes turime susijungti su Amžinybe – tokia yra mūsų giluminė prigimtis ir tikroji sielos reikmė. Ir kol tai neįvyks, žmogus, jo siela neras ramybės. Kol upė nesusilieja su vandenynu, ji nerimsta. Ieškodama vandenyno, ji įveikia bet kokias kliūtis, nuo pat ištakų pati tiesia sau kelią. Jos tėkmės neįmanoma sustabdyti, o jei kas pabandytų tą padaryti, sukeltų potvynį – toks stiprus upės siekis susilieti. Ir tik įsiliejusi į vandenyną, ji nurimsta. Tuomet jau ji pati yra vandenynas. Po susiliejimo jų vandenų jau neįmanoma atskirti. Visos upės, kartą susijungusios su vandenynu, pačios juo tampa.

Taip ir kiekvieno mūsų siela tarsi upė nuolatos krypsta į susijungimą su aukščiausiąja Dvasia – Dievu. Nuo sąmonės lygio priklauso žmogaus minčių tyrumas, o tai, savo ruožtu, lemia, kokį tolimesnio tobulėjimo kelią jo siela rinksis iki susijungdama su Dievu.

Radhe Radhe!

 


1 Ego – sąvoka, turinti dvi reikšmes: aukštesnioji ir žemesnioji žmogaus sąmonė. Ego – tai egoizmas, arba žemesniųjų žmogaus savybių, jo asmenybės raiška. Žemesnysis ego pasireiškia kaip ambicijos, egoizmas, pasipūtimas, išskirtinumo, viršenybės prieš kitus pojūtis ir pan. Ego – individualybė, aukštesniojo „aš“ raiška žmoguje. Tekste „ego“ vartojamas pirmąja reikšme.

 

Naujienos

2019-04-06
Balandžio 6-13 dienomis Mokytojo ašrame kasdien vyks havanas (malda prie ugnies).
2019-04-02
Mokytojas išsamiai atsako į šį klausimą viename satsangų
2019-03-21
Galite paremti paskirdami iki 2% savo gyventojų pajamų mokesčio.