Pagrindinės jogos kryptys

Dvasinio Mokytojo Šri Prakaš Dži satsango tekstas

Dar kartą noriu priminti, kad žmogaus dvasinio tobulėjimo būtinybė jokiais būdais nereiškia, kad jis atleidžiamas nuo savo pareigų vykdymo. Kiekvienas žmogus turi savo dharmą – priedermes sau pačiam ir su juo susijusiems žmonėms, pareigas, kurias reikia atlikti kasdieniame gyvenime. Kitaip tariant socialinėje aplinkoje gyvenančio žmogaus dvasinis kelias apima įvairių pareigų atlikimą.

Todėl šeimos žmogus privalo rūpintis savo šeima, vaikais – tai jo dharma. Bet būtina pabrėžti, kad žmogus iš tiesų vykdys savo dharmą tuomet, jei neįklimps į prisiimtas pareigas tik materialinėje plotmėje, pamiršęs dvasinę. Kiekvienas jūsų nuolatos turite judėti pirmyn, nepaliaujamai tobulėti, nepertraukiamai kelti savo dvasinį lygį, plėsti sąmonės ribas, nes kad ir kokios palankios būtų šeimos ar darbo aplinkybės, niekuomet nesijausite iki galo laimingi. Niekas nesuteiks nuolatinės ramybės ir džiaugsmo, nes visi šio pasaulio reiškiniai yra permainingi. Todėl kuo labiau išsilaisvinsite iš savojo „aš“ pančių, kuo altruistiškesnės bus jūsų mintys, tuo didesnę laisvę pajausite ir tuo daugiau galėsite pasiekti visose gyvenimo srityse.

Pasakodamas apie jogą, jums aiškinau, kad yra trys pagrindinės jos kryptys. Tai gjan joga, karmos joga ir bhakti joga.

 

Karmos joga

Karma – tai bet koks veiksmas. Be veiksmo neįmanoma gyventi, veikia visi − nuo paprasto žmogaus iki šventojo. Tačiau kol žmogus galvoja tik apie save ir atlieka veiksmus vedamas asmeninių, savanaudiškų, egoistinių tikslų, tai veiksmas ir lieka veiksmo, tai yra karmos, lygmenyje ir, priklausomai nuo jo kokybinių savybių (pozityvių ar negatyvių) bei motyvų, duoda atitinkamų rezultatų. Bet kai veiksmu siekiama Dievo ir kiekvienas gyvenime žengtas žingsnis atliekamas kaip tarnystė Dievui, toks veiksmas tampa karmos joga, o pats žmogus – karmos jogu.

Tarnystė – labai aukšto dvasingumo sąvoka. Šiame žodyje glūdi gili prasmė: bet kokį savo veiksmą žmogus gali paversti tarnyste Dievui, skirdamas Jam ir procesą, ir rezultatą, o tarnystės esmė − darydamas tai tyra, atvira širdimi, žmogus išsilaisvina iš egocentrizmo ir priartėja prie Dievo. Todėl norint pasiekti Dievą visai nebūtina palikti pasaulietinį gyvenimą ir tapti atsiskyrėliu. Galima visą gyvenimą pragyventi pasaulietiškai ir, vykdant savo pareigas, pasiekti Dievą. Tokiu atveju ypač svarbu neprisirišti prie savo veiklos rezultatų, savo darbo vaisių, nepriskirti jų sau. Tada visa jūsų karma taps karmos joga ir nesupančios jūsų. Paskirdami kiekvieną veiksmą Dievui, ištui (mylimam Dievo pavidalui ar Mokytojui), t. y. atlikdami visus veiksmus tarnystės motyvu, kas žingsnis galvodami apie tobulėjimą, atidirbsite praeities karmas ir palengva nuo jų išsivaduosite. Tarnystė tyra, atvira širdimi pamažu išvaduoja žmogų iš visų karmų, o pats tarnystės veiksmas, atliekamas su tokiu jausmu, tampa malda, dvasine praktika. Atlikdami veiksmą (karmą) ir galvodami tik apie tai, kaip gauti atlyginimą ir išlaikyti šeimą, kuriate tik karmą su visomis jos pasekmėmis – nesibaigiančius troškimus, prisirišimus, kurie jus veda į kitus atgimimus. Bet kai tas pačias mintis ir veiksmus transformuojate, nukreipdami juos į Dievą, tai tampa tarnyste, dvasine praktika. Išoriškai veiksmas lieka nepakitęs: dirbsite taip pat, uždirbsite pinigus ir išlaikysite šeimą. Tačiau dvasiniu požiūriu skirtumas čia principinis. Jis glūdi jūsų veiksmų motyve, jausme, su kuriuo tuos veiksmus atliekate, nukreipdamas savo atliekamą karmą dviem visiškai skirtingomis kryptimis. Pirmuoju atveju tenkinatės tik karma, o antruoju atveju, net jei ir nepasieksite Dievo, nesusijungsite su juo, jūsų siela pateks į subtilųjį pasaulį, atitinkantį jūsų sukauptus dvasinius turtus, ir atgims tokiam gyvenimui, kuris bus palankus tolimesniam dvasiniam tobulėjimui.

 

Gjan joga

Visi žmonės nori ką nors žinoti ir suprasti, tegu kiekvienas ir pagal savo lygį: jų protas reikalauja žinių. Žodis „žinios“ sanskrito kalba – gjan.

Pasaulyje egzistuoja daugybė profesijų. Pavyzdžiui, vienas nori tapti inžinieriumi, kitas – daktaru. Pasirinkęs mėgstamą veiklą, žmogus įgyja išsilavinimą, gauna pasirinktos srities žinių. Jos būtinos norint gyventi, dirbti, tačiau jos nepadės pažinti Dievo. Bet jei per žinias žmogus stengiasi pasiekti Dievą, tai jau nebėra tik žinios (gjan), tai − gjan joga. Tada visas savo mintis žmogus stengiasi transformuoti, visus proto išteklius nukreipti į Dievo pažinimą, susijungimą su Juo. Tobulėjimo procese jis tampa gjan jogos sadhaku, tai yra praktikuojančiuoju Žinių jogą, o pasiekęs susijungimo būseną, jis tampa gjan jogu, tai yra pasiekusiuoju Dievą Žinių keliu.

Jei siekdamas Dievo pasirinkote Žinių kelią, jūsų protas bus aktyvus, todėl jums dar labiau nei einantiems kitomis jogos kryptimis būtina sekti ir prižiūrėti savo proto tyrumą, jį kontroliuoti, neįsileidžiant pašalinių, nekonstruktyvių minčių, o ypač – negalvojant apie kitus žmones: kas yra koks ir kaip elgiasi. Iš tikrųjų kiekvienam, norinčiam rimtai užsiimti dvasingumu, pasirinkus bet kurią jogos kryptį reikia atsidėjus siekti proto tyrumo, nes protas vis tiek visuomet bus aktyvus. Vis dėlto kiekvienos krypties jogoje vyrauja tam tikras aspektas, į kurio valymą ir stiprinimą žmogus labiausiai koncentruoja savo dėmesį. Pavyzdžiui, karmos joga akcentuoja aktyvų veiksmą, bhakti joga – susitelkimą ties pasirinktu Dievo vaizdiniu, o gjan jogoje bet kuriuo atveju vyrauja proto darbas ir būtent jį valydamas žmogus palengva tobulės ir pažins Dievą. Valymosi procesui pasibaigus, žmogus taps gjan jogu.

Siekdami dvasinės pažangos, turite nuolatos dirbti su savimi, o kadangi viskas prasideda nuo minčių, tai pati svarbiausia jūsų užduotis yra nuolatos jas kontroliuoti. Visų pirma reikia save įvertinti ir sąžiningai pripažinti savo trūkumus – tada galėsite juos pašalinti, o tai reiškia, kad vyks jūsų vidinis dvasinis apsivalymas. Ir tik tada ilgainiui galėsite pažinti Dievą.

Gilūs apmąstymai ir susitelkimas į save padeda žmogui pamatyti savo trūkumus, neigiamybes ir suprasti, kad mintys apie kitų trūkumus neduos jam jokios naudos, nesuteiks postūmio pirmyn − priešingai, tik blaškys, terš protą ir stabdys dvasinį tobulėjimą.

 

Bhakti joga

Kiekvienas žmogus kuo nors (ar ką nors) tiki ir ką nors myli. Meilė ir tikėjimas būtini kiekvieno žmogaus gyvenime, ir daugiau ar mažiau visi tai patiria. Bet, priklausomai nuo savo dvasinio lygio, žmogus geba duoti ir gauti, t. y. skirtingai suvokti šiuos jausmus.

Kol žmogus yra užvaldytas daugybės prisirišimų, jis nėra pasirengęs duoti nesavanaudiškai, todėl negali patirti pakylėtų dvasinių būsenų ir gilių jausmų, nes nuolatos yra priklausomas nuo santykių su kitais žmonėmis ir jų požiūrio į jį. Iš jų jis laukia džiaugsmo, meilės ir kitų jausmų apraiškų. Žmogus beveik visada pasiduoda išorinei įtakai, jo būsenos arba padiktuotos aplinkybių, arba priklauso nuo santykių su aplinkiniais žmonėmis. O jei žmogaus meilė ir tikėjimas yra nukreipti į Dievą, jei jis tokius jausmus išgyvena Jo atžvilgiu, tai jau yra bhakti joga. Šiuo atveju jis Dievo siekia eidamas meilės ir tikėjimo keliu. Tobulėjimo procese jis vadinamas bhakti jogos sadhaku – t. y. praktikuojančiuoju atsidavimo ir meilės jogą, o susijungęs su Dievu, jis tampa bhakti jogu.

 

(Apie tai, kaip visos trys jogos kryptys susijungia ir žmogaus gyvenimas tampa joga, skaitykite greitai atsirasiančiame satsango tekste „Kaip paversti gyvenimą joga“)

Naujienos

2018-12-01
Gruodžio 26-28 d. Vilniuje, Dvasinės kultūros centre "Shri Prakash Dham"
2018-11-30
"Joga apie kūną, protą ir sielą. Satsangai 3" jau keliauja į knygynus!
2018-10-18
Vyks įvairūs renginiai, individualūs susitikimai su Mokytoju.