Dėl ko gyvename?

pagal Dvasinio Mokytojo Šri Prakaš Dži satsangą

Kiekvienas iš mūsų šiame gyvenime ieško laimės, ramybės, džiaugsmo ir meilės. Kiekvieną kartą, pradėdami naują gyvenimo etapą, užmegzdami naujus santykius, mes tikimės tai įgyti ir būti laimingi iki savo dienų pabaigos. Bet ir vėl matome, kad visiškos laimės nėra ir už šio horizonto – kiekvieną kartą ką nors įgydami, kartu ką nors ir prarandame.

Kodėl mes gimstame? Kam mums duotas šis gyvenimas? Iš kur tas vidinis jausmas, kad amžina laimė yra įmanoma? Kodėl mes su vaikišku naivumu ir vėl leidžiamės į mums skirtos laimės paieškas? Kodėl po tiekos nusivylimų giliai širdyje tikime, kad kažkur yra toji amžina, tyra, beribę palaimą nešanti meilė?

Atsakymas slypi Tiesoje, kad žmogus gimsta ne kartą. Žmogaus siela yra amžina iš prigimties; ji kaip drabužius keičia savo fizinį apvalkalą gyvenimas po gyvenimo ir įgyja patirties tik dėl vienos priežasties – sužinoti, kas ji yra iš tikrųjų, ir grįžti prie savo ištakų. Siela iš prigimties yra šviesa, dalis didžios visatos Sielos, kurią mes vadiname Dievu. Grįžti prie savo ištakų – reiškia pažinti savo dieviškąją prigimtį, pajusti jos neatsiejamą ryšį su Kūrėju.

Visas šis pasaulis yra iliuzija, kuri sukurta ne dėl bausmės, bet tam, kad mokytumės. Kiekvienas turi pats palaipsniui suprasti, kad nei išorinis pasaulis, nei jokie santykiai, pasiekimai ar daiktai negali suteikti visiškos meilės ir laimės, kuri yra pažįstama sielai. Siela tai prisimena ir, kaip tik gali, bando vėl tai surasti, tačiau tą atsiminimą blokuoja pasaulio iliuzija. Štai kodėl ir vėl ieškome to, ko trokštame, ten, kur neįmanoma to rasti. Viskas pasaulyje yra nepastovu, viskas yra laikina. Kaipgi tai, kas laikina, gali suteikti nuolatinę laimę?

Tik susitelkus į save, įsisąmoninus savo šaknis, siela suras ko ieškojusi. Mes – tai ne tik mūsų fizinis kūnas, mūsų mintys ir jausmai. Mes esame dvasinės būtybės, pamiršusios savo tikrąją prigimtį ir dėl to panirusios į kančias. Yra tik viena išeitis: keisti požiūrį į save ir pasaulį, suprasti „kas aš ?“

Kai žmogus susimąsto apie gyvenimo prasmę, gyvenimas nepalieka jo be pagalbos. Pagalba visada yra, tik nereikia pro ją praeiti. Visuomet yra padedančių žmogui siekti tikrosios laimės. Yra sielų, praėjusių visus savęs atradimo etapus ir susijungusių su Dievu. Jos yra pasiekę tikrąjį Žinojimą ir turi dvasinių galių. Tokios sielos vadinamos Dvasiniais Mokytojais. Jie atėjo į žemę, kad padėtų žmonėms. Jų paskirtis – vesti žmones iš iliuzijų tamsos į šviesą, iš nežinojimo – į žinias, iš paklydimų – į tiesą ir meilę.

Radhe Radhe!

 

atgal į Skaitiniai

Naujienos

2019-02-18
Dalinamės tik ką pasirodžiusiu interviu su Mokytoju, publikuotu svetainėje lila.lt
2019-02-06
Kviečiame į paskaitą-praktinį užsiėmimą su lietuviškų augalų žiniuone Dalia Treigiene
2018-12-01
Gruodžio 26-28 d. Vilniuje, Dvasinės kultūros centre "Shri Prakash Dham"