Apie karma-jogą

Dvasinio Mokytojo Šri Prakaš Dži satsango tekstas

Pasakojimas apie Ratnakarą, tapusį didžiu Valmiki

Karmos joga – tai vienas kelių, vedančių į susijungimą su Dievu, susijungimą per karmą, tai yra – per veiklą, darbą. Karma – tai veiksmas. Egzistuoja trys karmos rūšys. Pirma – tai, ką galvojame, antra – tai, ką kalbame, ir trečia – tai, ką darome.

Žmogui, kuris eina karmos jogos keliu, nėra būtinybės palikti savo darbą, šeimą, kad galėtų pasiekti Dievą. Istorijoje yra daug pavyzdžių apie gyvenimus didžių jogų, kurie gyveno pasaulyje, turėjo šeimas ir vaikus. Pavyzdžiui, du didingieji Dievo įsikūnijimai – Rama ir Krišna. Šeimyninis gyvenimas nėra kliūtis dvasiniam tobulėjimui. Žmogus gali pažinti Dievą gyvendamas pasaulyje ir turėdamas šeimą, vaikus. Bet tam jis turi susitvarkyti ir disciplinuoti savo gyvenimą.

Karmos joga moko to, kaip susijungti su Dievu, sąžiningai, kruopščiai ir gražiai atliekant savo kasdienius pasaulietinio gyvenimo darbus, su mintimis apie Dievą ir neprisirišant prie rezultato. Daugelis mano, kad pasiekti Dievą galima tik atsiskyrus nuo pasaulio, užsisklendus vienatvėje, pavyzdžiui, medituojant Himalajų oloje. Bet jei einate karmos jogos keliu, jums nėra būtina išeiti iš pasaulio ir užsiimti tik meditacija. Gyvendamas pasaulietinį gyvenimą ir vykdydamas visas savo pareigas, žmogus turi išmokti taip organizuoti savo dieną, kad joje būtų laiko reguliariai dvasinei praktikai – šį laiką jūs nuolatos galėsite skirti savo dvasiniam augimui.

Žmogus, praktikuojantis karmos jogą, kiekvieną savo žingsnį, kiekvieną savo įkvėpimą skiria Dievui ir visada, ką bedarytų ir kokias pareigas bevykdytų, niekada nepamiršta apie Jį. Taip palaipsniui visas žmogaus gyvenimas tampa karmos joga – nuolatine dvasine praktika.

Žmogaus gyvenimo tikslas – pažinti save, suprasti, kas jis yra iš tikrųjų, iš kur jis atėjo ir koks yra jo gyvenimo tikslas. Ir jei žmogus susimąsto apie tai, jo gyvenime išauš diena, kai jis gaus atsakymus į savo klausimus. Pavyzdžiui, ar egzistuoja kas nors amžina šiame materialiame pasaulyje? Nejau kartu su fizinio kūno mirtimi nustos egzistuoti ir visas vidinis žmogaus pasaulis – jo jausmai, mintys, žinios, gyvenimo patirtis?..

Materialiame pasaulyje nėra nieko, kas egzistuotų amžinai. Viskas kada nors išnyksta. Tik Dievas buvo, yra ir visada bus. Dievas yra amžinas ir nekintantis, Jis yra kiekviename mūsų, o tai, kas yra mumyse, mūsų sieloje – egzistuos visada. Dievas amžinas, o mūsų kūnai – laikini, jie egzistuos tik tam tikrą laiko tarpą. Todėl tik Dievas yra tikroji Tiesa.

Žmonės pamiršo tai, kas svarbiausia, tai, kad visi mes – Dievo vaikai ir kad kiekvienas mūsų – mažytė Jo dalis. Bet net ir iš tų, kurie tai supranta, tik vienetai sugeba susijungti su Juo. Jogos mokslas duoda žmogui žinias apie tai, kaip iš tikrųjų pasiekti šį susijungimą, o ne tik teoriškai apie tai žinoti.

Yra daugybė knygų šia tema. Vienose jų yra aprašomos kažkieno individualios dvasinės patirtys susijungiant su Dievu, kitose – perpasakojama tai, kas apie susijungimą su Dievu kalbama šastrose, Vedose ir kitose šventose Indijos knygose. Skaityti knygas nėra labai sudėtinga, bet pritaikyti visa tai, kas jose kalbama, praktikoje yra labai sunku. Jei žmogus perskaitė daug knygų, tai dar nereiškia, kad jis įsisavino tai praktiškai ir taiko savo gyvenime. Tai tinka bet kokiai žinių sričiai, bet dabar kalbame apie jogos žinias.

Mes renkamės draugus, darbo partnerius, gyvenimo bendrakeleivius labiau pagal jų vidines savybes (dalykines, sielos ir kitas) nei išorines, fizines. Dažnai mes to net neįsisąmoninam. Pavyzdžiui, žmona sako vyrui, kad jį myli. Vyras – kad myli ją. Tėvai sako savo vaikams, kad myli juos. Bet ar tai sakydami žmonės myli fizinį kūną? Ne, ne jį. Juk jei manytume, kad žmogus myli tik kūną, tai kodėl žmogui mirus, kai siela palieka kūną, šis lieka nebereikalingas?

Mes mylime kitą žmogų, jo vidines savybes, bet išnykus kūnui, netenkame galimybės tiesiogiai sąveikauti. Fizinis kūnas suteikia žmogui, tiksliau sakant – sielai, galimybę išreikšti save, savo savybes. Žmogus mąsto, kalba, klauso, žiūri, atlieka veiksmus. Sąveika su kitais žmonėmis taip pat vyksta naudojant kūną. Veiksmus – mintis, žodžius, poelgius – atlieka kūnas, bet jėgas atlikti šiuos veiksmus kūnui suteikia siela, o atliktų veiksmų kokybė priklauso nuo vidinių žmogaus savybių.

Kol turime kūną, turime daryti viską, kas būtina gyvenime, bet taip pat turime prisiminti apie svarbiausią jo paskirtį: tik padedant fiziniam kūnui, žmogaus siela gali pažinti Dievą, susijungti su juo. Subtiliuosiuose pasauliuose siela neturi tokios galimybės. Ten nėra kūno, vadinasi – nėra galimybės atlikti veiksmų, taigi ir dvasiškai tobulėti.

Šiuolaikinis mokslas žino, kaip gimsta vaikas. Bet iš kur ateina siela ir kur ji išeina, kai fizinis kūnas miršta, mokslas paaiškinti negali. Kur dingsta ta Jėga, kuri suteikdavo žmogui gebėjimą šypsotis ir verkti, matyti ir klausyti?..

Tikriausiai, dauguma žmonių tiki, kad žmoguje glūdi ta Jėga, kurios dėka žmogus ir gyvena. Šiandieninis mokslas padarė daug atradimų, bet į šį klausimą atsakyti negali. Vis tik jau prieš tūkstančius metų jogai, užsiimantys dvasine praktika, gavo atsakymą į šį klausimą – į klausimą, kur išeina siela.

Galbūt ne visi žino, kad siela atgimsta iš naujo. Joga kalba apie begalinį kūnų keitimą, vadinamąją reinkarnaciją – pakartotinų sielos gimimų ciklą. Siela gimsta iš naujo, skatinama karmos – praeities minčių, žodžių bei poelgių, atliktų ankstesniuose gyvenimuose ir priklausomai nuo jų žemėje gauna atitinkamą fizinį kūną ir likimą. Ir šis gyvenimo ciklas – gimimas, mirtis, pakartotinis gimimas ir vėl mirtis – tęsiasi be galo tol, kol siela išsilaisvina nuo karmos poveikio.

Kol turite kūną, stenkitės pažinti save, t.y. – Jėgą, kuri slypi kiekviename mūsų. Jei žmogus ją pažins, jis pamatys, kad ta jėga taip pat yra viskame, kas tik jį supa. Pačiam žmogui labai sunku susigaudyti savyje, savo sieloje, ją pažinti, taigi – sunku atskleisti dvasines žinias, kurios glūdi kiekviename nuo pat gimimo. Tam reikalingas dvasinis Mokytojas – tas, kuris jau praėjo dvasinio tobulėjimo kelią ir susijungė su Dievu. Tikrasis dvasinis Mokytojas – Sadguru. Jis rodo žmogui kelią į Dievą ir padeda juo eiti. Sadguru malonė gali suteikti išsilaisvinimą, t.y. – susijungimą su Dievu. Kai žmogus ateina pas Sadguru, Jis padeda visame kame. Sadguru turi Žinių, yra atmos gjanis, brahm gjani jogas. Jis – antarjami – tas, kuris mato visas tris laiko būsenas: praeitį, dabartį ir ateitį. Žinodamas žmogaus karmą, Mokytojas apsaugo jį nuo klaidų ir parodo teisingą gyvenimo kelią.

Jis gali tai daryti skirtingais būdais. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, paprastais patarimais ką ir kaip daryti, ką būtina peržiūrėti iš naujo savo gyvenime. Ši žinių perdavimo forma tik išoriškai atrodo labai paprasta, bet iš tikrųjų joje glūdi labai gili prasmė ir Mokytojo pasakyti dalykai pildosi. Žmogui dažnai nepakanka jėgų ir energijos kovoti su sunkumais ir problemomis, iškylančiomis gyvenimo kelyje. Mokytojas suteikia tam būtiną energiją bei jėgas ir tokiu būdu žmogaus gyvenime jau nebebūna neišsprendžiamų problemų ir situacijų be išeičių.

Papasakosiu vieną nutikimą, įvykusį senovės Indijoje.

Seniai seniai gyveno žmogus vardu Ratnakaras. Jis vertėsi plėšikavimu miško keliuose. Kartą mišku keliavo šventasis. Ratnakaras netikėtai užpuolė jį ir pareikalavo atiduoti jam viską, ką tik šis turėjo. Bet tas žmogus elgėsi visai ne taip, kaip kiti žmonės. Jis visai nesutriko ir ramiai atsakė, kad nieko neturi, išskyrus senus drabužius, dengiančius jo kūną ir viną (muzikinis instrumentas), kuria groja šlovindamas Dievą.

-          Kodėl tu visa tai darai? – paklausė šventasis Ratnakaro.

-          Man reikia maitinti savo šeimą: turiu žmoną ir vaikus.

-          Bet tu gali juos maitinti, užsiimdamas ir kitais, garbingesniais darbais.

-          Na jau, įprastiniais darbais užsiimdamas nieko neuždirbsi. O dabar – be didelių rūpesčių gaunu daug daugiau.

-          Plėšikaudamas tu užsidirbi sau labai sunkią karmą. Pabandyk grįžęs namo paklausti, ar kas nors iš tavo šeimos narių pasiims tavo nuodėmes sau.

-          Taigi tu pabėgsi, kol aš suvaikščiosiu!

-          Ne, aš lauksiu tavęs čia.

Vis tik Ratnakaras pririšo šventąjį prie medžio, kad šis nepabėgtų, o pats išėjo į namus sužinoti, kas iš jo šeimos pasiims jo nuodėmes sau. Visi kaip vienas jam atsakė, kad jie nė nesiruošia to daryti, nes jiems visai tas pat, kaip šeimos galva uždirba pinigus pragyvenimui.

-          Gali susirasti ir kitą darbą, kad neužsidirbinėtum nuodėmių, – atsakė jam namiškiai.

Ir staiga Ratnakaras suvokė, kad šis ramus žmogus – jo Mokytojas. Jis pasileido bėgte atgal pas šventąjį, puolė jam į kojas ir pradėjo prašyti priimti jį į mokinius. Jis prašė išmokyti, kaip toliau gyventi, kaip mesti šį nuodėmingą užsiėmimą. Tada šventasis pradėjo Ratnakarą mokyti kartoti Dievo vardą – Ram. Bet Ratnakaras buvo toks nuodėmingas, kad net jo liežuvis negalėjo paklusti ir tarti vardą Ram.

Šventasis pasinėrė į meditaciją tam, kad gautų atsakymą, kaip išmokyti Ratnakarą tarti Dievo Ram vardą. Jis davė Ratnakarui žodį „mra“, kas išvertus iš hindi kalbos reiškia „miręs“ – ir liepė šiam medituoti kartojant šitą žodį.

Ratnakaras sėdo ir pradėjo kartoti: „Mra, mra, mra, mra...“. Ir kuo toliau jis kartojo, tuo aiškiau iš jo lūpų skambėjo: „Ram, Ram, Ram...“

Ilgainiui, dėl to, kad kartojo Dievo vardą, jis pats tapo panašiu į Dievą Ramą. Ratnakaras tapo didžiu jogu, šventuoju ir gavo Valmikio vardą. Valmikis yra „Ramajanos“ poemos – pirmosios knygos apie Dievo Ramo gyvenimą – autorius. Ši knyga buvo išversta į daugybę pasaulio kalbų.

Kai žmogus tiki savo Mokytoju, klauso jo ir stengiasi daryti tai, ką šis sako, jo kelias į Dievą tampa lengvesnis ir trumpesnis. Jei toks žmogus, kaip Ratnakaras, tapo šventuoju Valmikiu, tai kiekvienas iš jūsų taip pat galite pasiekti panašių dvasinių aukštumų. Vienintelė sąlyga tam – puoselėti savo širdyje tikrą meilę ir atsidavimą Dievui ir savo Mokytojui.

Jei žmogus gyvena pasaulietiškai – tai yra karmos jogos kelias. Karmos jogos esmė yra ta, kad žmogus apsisprendžia dėl savo gyvenimo tikslo ir visiškai paskiria save to tikslo siekimui. Skirtingai klostosi žmonių gyvenimai, bet reikia siekti tikslo, kurį žmogus sau išsikėlė. Tam reikia dėti maksimalias pastangas, padaryti viską, kas tik įmanoma, bet kartu – niekada nepamiršti Dievo.

Radhe Radhe!

 

atgal į Skaitiniai

Naujienos

2019-04-06
Balandžio 6-13 dienomis Mokytojo ašrame kasdien vyks havanas (malda prie ugnies).
2019-04-02
Mokytojas išsamiai atsako į šį klausimą viename satsangų
2019-03-21
Galite paremti paskirdami iki 2% savo gyventojų pajamų mokesčio.