Trys karaliaus sūnūs - trys pasirinkimai

Alegorinis pasakojimas

Kartą gyveno karalius ir turėjo jis tris sūnus. Laikas ėjo, karalius paseno ir atėjo metas palikti sostą ir perduoti valdyti karalystę vienam iš sūnų. Ilgai svarstė karalius, kuris iš jų būtų pats geriausias įpėdinis. Ir jau beveik buvo priėmęs sprendimą, bet dar nusprendė paklausti savo patarėjo nuomonės. O šis buvo labai išmintingas žmogus. Išklausęs karaliaus, patarėjas tarė:

– Valdove, valdyti karalystę – labai atsakingas darbas. Paklausykit mano patarimo – prieš priimdamas galutinį sprendimą, paskirkit savo sūnums išbandymą.

– Gerai, o koks tai turėtų būti išbandymas?

– Duosiu patarimą, kaip juos galėtumėte išbandyti.

Paskirtą dieną sukvietė karalius visus tris savo sūnus ir, kiekvienam įdavęs po balandį, tarė:

– Eikite ir užmuškite šiuos balandžius ten, kur jūsų niekas nematys. Įvykdę šį pavedimą, grįžkite į rūmus.

Pirmasis sūnus grįžo po dviejų valandų. Antrasis – po penkių. O trečiasis vis nesirodė. Praėjo diena, antra, jau ir visa savaitė, bet trečio brolio nebuvo nei girdėti, nei matyti. Visi rūmuose jau pradėjo jaudintis – ar tik nebus kas nutikę. Pagaliau aštuntąją dieną jaunėlis parėjo. Tačiau kitaip nei pirmieji du broliai, kurie grįžo be balandžių, jaunėlis sugrįžo neįvykdęs tėvo paliepimo: balandis tupėjo jam ant rankos.

Tuomet valdovas iš eilės kreipėsi į visus tris sūnus.

– Ar įvykdei mano paliepimą? Ar užmušei savo paukštį ten, kur niekas tavęs nematė? – paklausė jis vyriausiojo sūnaus.

– Taip, tėve, nuėjau į pačią gūdžiausią girią. Giliausioje tankmėje tikrai nieko nebuvo – ten balandį ir pribaigiau.

– O kaip tu? Ar sugebėjai įvykdyti mano nurodymą? Ar tikrai niekas tavęs nematė, kai tai darei?

– Tikrai taip, tėve. Iš pradžių aš irgi nuėjau į mišką. Bet ten išvydau daug paukščių ir miško žvėrių, kurie galėjo mane matyti. Todėl nukeliavau į kalnus ir radau ten niekieno nelankomą olą. Įsitikinęs, kad aplink nė gyvos dvasios – nei žvėries, nei paukščio – nužudžiau balandį, kaip buvai liepęs.

Galiausiai karalius kreipėsi ir į jaunėlį, namo sugrįžusį tik po aštuonių dienų:

– Sūnau, matau, kad neišpildei mano paliepimo.

– Tėve, nesugebėjau rasti vietos, kurioje nieko nebūtų... Kad ir kur ėjau, vis ką nors sutikdavau, todėl ir grįžau atgal nešinas paukščiu. Visų pirma, kaip ir broliai, ėjau į mišką. Bet ten galybė paukščių ir žvėrių, todėl negalėjau balandžio ten žudyti. Vėliau nusigavau iki olos kalnuose, bet ten gyvena daug skruzdėlių, kurios mane matė. Tada nuklydau į dykumą, bet ten yra gyvačių. Tada nusprendžiau išsikasti giliausią duobę ir jau ruošiausi įvykdyti tavo paliepimą, bet į mane žvelgė balandžio akys... Negalėjau jo nužudyti...

Ir tada prabilo patarėjas:

– Valdove, štai kuris iš sūnų yra vertas užimti jūsų sostą. Žmogus, pasižymintis tokiu gerumu, tokia atjauta ir tyrumu, galės suprasti ir svetimą džiaugsmą, ir svetimą skausmą. Jis gebės puikiai susigaudyti visose situacijose ir atsakingai valdys karalystę.

 

atgal į Alegoriniai pasakojimai

atgal į Skaitiniai

Naujienos

2018-12-01
Gruodžio 26-28 d. Vilniuje, Dvasinės kultūros centre "Shri Prakash Dham"
2018-11-30
"Joga apie kūną, protą ir sielą. Satsangai 3" jau keliauja į knygynus!
2018-10-18
Vyks įvairūs renginiai, individualūs susitikimai su Mokytoju.