Sudamos drovumas

Alegorinis pasakojimas

Vaikystėje Krišna turėjo draugą, vardu Sudama. Jis buvo kilęs iš paprastos brahmanų šeimos. Krišna ir Sudama kartu mokėsi pas mokytoją Sandipani. Sudama labai mylėjo Krišną.

Kartą Krišna ir Sudama išėjo į mišką rinkti žagarų. Jie prabuvo miške pakankamai ilgai. Krišna išalko, o Sudama turėjo su savimi maisto. Nors Krišna daug kartų sakė, kad yra alkanas, Sudama gėdijosi pasiūlyti jam savo prasto maisto. „Kaipgi galiu pasiūlyti Krišnai savo maisto? Juk jis yra iš labai turtingos šeimos ir nėra pratęs valgyti tokį prastą maistą“, – mąstė jis. Ir kai Krišna jo dar kartą paklausė: „Sudama, gal tu turi ko nors užkąsti?“ Sudama atsakė: „Ne, Krišna, aš nieko neturiu.“

Vaikystėje Krišna turėjo draugą, vardu Sudama. Jis buvo kilęs iš paprastos brahmanų šeimos. Krišna ir Sudama kartu mokėsi pas mokytoją Sandipani. Sudama labai mylėjo Krišną.

Kartą Krišna ir Sudama išėjo į mišką rinkti žagarų. Jie prabuvo miške pakankamai ilgai. Krišna išalko, o Sudama turėjo su savimi maisto. Nors Krišna daug kartų sakė, kad yra alkanas, Sudama gėdijosi pasiūlyti jam savo prasto maisto. „Kaipgi galiu pasiūlyti Krišnai savo maisto? Juk jis yra iš labai turtingos šeimos ir nėra pratęs valgyti tokį prastą maistą“, – mąstė jis. Ir kai Krišna jo dar kartą paklausė: „Sudama, gal tu turi ko nors užkąsti?“ Sudama atsakė: „Ne, Krišna, aš nieko neturiu.“

Sudama taip pat buvo alkanas ir, kai Krišna trumpam paėjėjo gilyn į mišką, Sudama puolė slapčia valgyti. Krišna tai pastebėjo, bet nieko nesakė. Baigę rinkti žabus, jie išsivaikščiojo namo.

Praėjo nemažai laiko. Mokslai pas Mokytoją baigėsi. Sudama vedė, o Krišna sėdo į valdovo sostą. Ėjo metai ir Sudama visai nuskurdo, bet ir toliau labai stipriai mylėjo Krišną.

Toje vietovėje, kurioje gyveno Sudama, valdė smulkus kunigaikštis, labai nekentęs Krišnos.

Krišną mylėjo didžioji dauguma žmonių – ir diduomenė, ir varguoliai, ir vyrai, ir moterys. Tačiau ir priešų, pavydėjusių Krišnai, buvo nemažai. Priešiškumas Krišnai persiduodavo ir jį mylėjusiems, ypač – varguoliams.

Taip nutiko ir Sudamai. Kunigaikštį labai piktino, kad Sudama taip stipriai myli Krišną ir visą laiką kartoja jo vardą. Kartą jis pasakė Sudamai: „Kartok mano vardą, ir už tai duosiu tau turtų – pinigų ir visko, ko tik panorėsi.“ Bet Sudama atsakė: „Ne. Aš niekada nekartosiu tavo vardo. Kokiu vargšu bebūčiau, visada mylėsiu Krišną ir kartosiu tik jo vardą.“

Greitai Sudama taip nuskurdo, kad nebeturėjo net kuo apsirengti, o vaikai verkė iš alkio – neturėjo jų kuo pamaitinti. Žmona kasdien vis apšaukdavo Sudamą: „Turi tokį galingą draugą kaip Krišną. Eik pas jį ir prašyk pagalbos.“ Bet Sudama jai atsakydavo: „Ne. Jis yra Dievas, Jis viską žino. Kam man eiti pas jį prašyti? Jis ir taip viską žino!“ Bet žmona atkakliai reikalavo: „Ir vis dėlto eik ir prašyk jo. Kur tai girdėta: turi tokį draugą, patį valdovą, o mes tokie neturtingi. O čia dar tas kunigaikštis, reikalaujantis kartoti jo vardą, grasina visokiais nemalonumais. Kodėl turėtume tai daryti?“

Visa Sudamos šeima labai mylėjo Krišną. Jo žmona taip pat buvo Krišnos bhaktė ir taip pat visą laiką kartojo jo vardą.

Matydamas, kad grasinimai nepadeda, kunigaikštis nusprendė nubausti Sudamą. Atėjęs į Sudamos namus, jis šiam stipriai trenkė.

Tuo metu Krišna sėdėjo savo rūmuose su Rukmini, Satjabhama ir kitais dvariškiais. Staiga jam suskaudo toje vietoje, kur kunigaikštis trenkė Sudamai.

Krišna žinojo viską, kas vyko Sudamos šeimoje, bet tylėjo, nesiėmė jokių veiksmų – reikėjo, kad Sudamos siela atsilieptų, atsiskleistų jam, reikėjo padėti Sudamai atsikratyti bet kokio varžymosi.

Kunigaikštis ir vėl trenkė Sudamai, ir tuojau pat Krišna pajuto smūgį ir sušuko: „O o o!..“ Visi susirūpino, o susijaudinusios žmonos pradėjo klausinėti, „kas nutiko“, bet Krišna ir toliau tylėjo.

Tačiau net ir po kunigaikščio išpuolio Sudama negalėjo ateiti pas Krišną ir toliau galvojo, kad Jis ir taip viską žino ir supranta.

Po šio įvykio Sudamos gyvenimas tapo visai nepakeliamu. Žmona jau ir nebežinojo, ko griebtis, o Sudama nenorėjo paklusti kunigaikščiui ir toliau dainavo bhadžanas (dainas apie meilę dievui) apie Krišną.

Kunigaikštis, matydamas tokį nepalaužiamą Krišnos garbinimą, dar labiau pyko ir toliau baudė Sudamą. Kai Sudamą bausdavo, Krišnai, esančiam savo rūmuose, taip pat buvo labai blogai.

Galiausiai Sudamos žmona nebeiškentė ir tarė: „Jei tu nenueisi pas Krišną, tai aš pati eisiu pas jį prašyti pagalbos.“ Sudama tam prieštaravo, bet ji buvo nepalenkiama.

Tada pagaliau Sudama apsisprendė, bet iškilo kita problema. Nebuvo priimta eiti pas draugą tuščiomis. Sudamos šeimoje visai nieko nebebuvo. „Aš negaliu eiti pas Krišną tiesiog taip, kaip stoviu, – tarė Sudama savo žmonai. – O mes visiškai nebeturime pinigų, kad ką nors jam nupirkčiau.“

Tuomet žmona paprašė kaimynų trupučio ryžių ir tiesiog juos išvirė.

Tai buvo visai tokie patys ryžiai, kaip ir tie, kuriuos Sudama turėjo miške, rinkdamas žabus. Jis paėmė žmonos išvirtus ryžius, apsirengė savo prastais apdarais ir, kaip visada, apdainuodamas Krišną, išėjo į Dvaraką, kur valdė jo didis draugas.

Krišnos rūmai buvo nuostabūs. Savo didingais siluetais, subtiliais akmens raižiniais, brangiomis mozaikomis jie žavėjo visus, kam kada nors teko čia lankytis. Rūmus supo ūksmingi sodai ir parkai su daugybe žydinčių alėjų ir fontanų.

Ir štai Sudama – paprastas vargdienis – ateina į Dvaraką ir atsiduria šalia šių nematytų grožybių.

Prie rūmų vartų Sudamą pasitiko galingi sargybiniai ir užstojo jam kelią.

– Stok! Kur eini? – paklausė sargybiniai.

– Noriu susitikti su Krišna.

– Nori susitikti su Krišna? – užsikvatojo sargybiniai, kritiškai nužvelgdami Sudamos apdarus. – Ir kas gi toks esi? Krišna su tokiais nesusitikinėja!

– Aš neturiu kitokių drabužių, – kukliai atsakė Sudama ir paprašė: – Prašau, eikite ir praneškite Krišnai, kad atėjo Sudama, jo vaikystės draugas.

Tais laikais sargybiniai suprasdavo: jei žmogus taip nuoširdžiai kalba, tai reiškia, kad viskas taip ir yra – juo reikia tikėti. Taigi, jie perdavė žinią Krišnai.

Krišna žinojo, kad Sudama ateis. Visą tą laiką jis laukė, kol Sudama nustos gėdytis ir ryšis susitikti.

Kai Sudama įėjo į rūmus, Krišna sėdėjo su Rukmini, kitomis žmonomis ir dvariškiais. Pamatęs Sudamą, jis pašoko nuo sosto ir puolė prie jo: „Sudama, tu atėjai!“ Didžiulis džiaugsmas užvaldė Krišną. Visos žmonos, dvariškiai, draugai, sargybiniai apstulbo nuo tokio Krišnos elgesio. „Kas nutiko? Atėjo paprastas vargdienis, o Krišna taip juo džiaugiasi?“ – stebėjosi jie.

Apkabinęs draugą per pečius, Krišna susijaudinęs tarė: „Sudama! Kaip tavimi džiaugiuosi!Kaip tave myliu!“ Jie apsikabino ir pravirko.

Paėmęs Sudamą už rankos, Krišna jo nepaleido. Visos ten buvę ir tai matę Krišnos žmonos ir princesės buvo taip sujaudintos tokio vaizdo, kad ėmė mėtyti gėles Sudamai po kojomis ir prašė leidimo įtrinti jo kojas brangiais aliejais ir aromatais.

Krišna pasodino Sudamą į savo sostą, sėdo prie jo kojų ir paprašė atnešti vandens: „Aš pats nuplausiu jo kojas, – tarė Krišna.“ Visi stovėjo visiškai apstulbę: pats Krišna plauna Sudamai kojas. Vėliau Sudama ilsėjosi, o Krišna saugojo jo miegą: Sudama miegojo, o prie jo kojų budėjo – iš vienos pusės Krišna, iš kitos – Rukmini, patys Narajam ir Lakšmi.

Kai Sudama nubudo, Krišna jo paklausė: „Sakyk, Sudama, ar tavo žmona nieko man neperdavė?“ Sudama ir vėl susigėdo, bet Krišna tarė: „Viskas, Sudama!Jei aš paėmiau tavo ranką į savąją, daugiau tau nieko gėdytis nebereikia.“ Tuomet Sudama padavė Krišnai žmonos išvirtus ryžius. Ir Krišna, kurio stalui buvo patiekiami patys rafinuočiausi patiekalai, ėmė valgyti paprastus ryžius. Ir kai tik jis dėdavo žiupsnelį ryžių į burną, iškart situacija Sudamos namuose taisėsi. Su kiekvienu žiupsniu ryžių tarsi baigdavosi senasis gyvenimas ir prasidėdavo naujasis.

Matote – vaikystėje Sudama gėdijosi pasiūlyti Krišnai savo kuklaus maisto, o vėliau daug metų gyveno visiškam skurde.

Krišna suprato visas Sudamos gyvenimo aplinkybes. Jis net jautė smūgius, krintančius ant Sudamos nugaros. Bet tam, kad siela susijungtų su didinga siela, būtina pašalinti visas užtvaras.

Kai susitinka du žmonės, taip stipriai vienas kitą mylintys, tai nebelieka nei vieno, nei kito: abu jie tampa vieniu. Esant tokiai meilei, visada ateina išsilaisvinimas. Todėl visiems, jį mylintiems, Krišna sakydavo: „Mes – vienis. Nėra dviejų. Yra tik vienis.“

Ir Sudama su Krišna buvo vienis. Tačiau vaikystėje taip nutiko, kad Krišna buvo alkanas, o Sudama nepasidalino su juo maistu. Jis nebuvo godus, jis norėjo pasidalinti maistu su Krišna, bet tiesiog gėdijosi savo neturto.

Kai Sudama grįžo namo, jo šeimoje įsiviešpatavo kažkada prarasta ramybė ir geras gyvenimas.

 

atgal į Alegoriniai pasakojimai

atgal į Skaitiniai

Naujienos

2019-02-18
Dalinamės tik ką pasirodžiusiu interviu su Mokytoju, publikuotu svetainėje lila.lt
2019-02-06
Kviečiame į paskaitą-praktinį užsiėmimą su lietuviškų augalų žiniuone Dalia Treigiene
2018-12-01
Gruodžio 26-28 d. Vilniuje, Dvasinės kultūros centre "Shri Prakash Dham"