Pasakojimas apie žmogų, nusprendusį parašyti komentarus Bhagavadgytai

Alegorinis pasakojimas

Pastangos, nukreiptos siekti Dievo, niekada nenueina perniek – jos visada duoda rezultatų. Vieniems jie pasireiškia greitai, ir tuomet žmogus patiria džiaugsmą, meilę, dvasiškai tobulėja, jo gyvenimo aplinkybės gerėja. Kitiems rezultatai pasirodo, tik praėjus ilgam laiko tarpui, nes vis trukdo karmos likučiai. Bet rezultatai būtinai bus. Žinomi ypatingi atkaklumo atvejai, kaip žmonės siekia aukštų tikslų.

 

Kartą gyveno jaunuolis. Jis labai domėjosi dvasinėmis žiniomis, jam ypač patiko Bhagavadgyta. Suprasdamas, kokias gilias ir plačias žinias apima šis šventraštis, nors jo tekstas yra toks trumpas, jis norėjo parašyti jo komentarus, kad knygos prasmė būtų aiški dideliam ratui žmonių. Bet, prieš pradėdamas, jis nusprendė paprašyti savo dvasinio Mokytojo palaiminimo šiam darbui.

Išgirdęs jo prašymą, Mokytojas tarė: „Gerai, bet tam reikia būti pasiekus Žinojimą. Duosiu tau dvasinę praktiką. Jei gerai ją vykdysi, su laiku pažinsi Dievą ir tavo noras išsipildys.“

Po to, kai Mokytojas davė praktiką ir jį palaimino, mokinys paklausė:

– Sakykite, Guru Dži, kiek metų man reikės užsiimti sadhana (dvasine praktika)?

Mokytojas patylėjo ir atsakė: „Dvylika metų...“

Mokinys stipriai tikėjo savo Mokytoju ir, atsiskyręs nuo kitų, pradėjo praktikuotis.

Praėjo dvylika metų. Baigėsi Mokytojo nurodytas terminas, bet mokinys neišvydo Šviesos savo viduje, Dievas neapsireiškė...

Giliai nuliūdęs jis nuėjo pas Mokytoją ir atsidusęs tarė: „Kodėl neišsipildė Jūsų žodžiai, Guru Dži? Aš nieko nepasiekiau, ką man toliau daryti?“

Mokytojas padrąsindamas švelniai tarė:

– Nieko tokio, viskas gerai. Neliūdėk, tu tikrai tai pasieksi! Tau viskas pavyks.

– Kiek gi laiko man dar reikės praktikuoti?

– Dar tiek pat, – toks buvo atsakymas.

Vėl su giliu tikėjimu ir viltimi, Mokytojo įkvėptas, pradėjo mokinys savo sadhaną.

Praėjo dar dvylika metų, atkakliai praktikuojant, ir vėl mokinys nieko neišvydo, nepasiekė Žinojimo... Visai nusiminęs jis pradėjo abejoti savo galimybėmis, bet vis tik vėl nuvyko pas Mokytoją ir paklausė, ką toliau daryti.

Mokytojas labai juo džiaugėsi: „Tau viskas labai gerai sekasi. Tu pasieksi – nėra jokios abejonės! Bet vis dar reikia tęsti sadhaną.

– Kiek dar turiu tai tęsti?!

– Dvylika metų. Tęsk toliau, ir viskas bus gerai.

Ir vėl, sustiprinęs savo tikėjimą, mokinys tęsė sadhaną. Ilgai ėjo tie dvylika metų, labai įtempta buvo jo dvasinė praktika. Bet ir vėl nepamatė jis Šviesos, niekas jo neaplankė, kad suteiktų Žinių... Niekas!

Užgulė sunkumas jo širdį, susvyravo jo tikėjimas savimi: „Trisdešimt šešerius metus praktikavau ir nieko nepasiekiau?! Gėda Mokytojui į akis pažiūrėti…“

Patraukė jis, kur akys veda. Užklydo į kažkokią gyvenvietę ir pamatė batsiuvį, dirbantį gatvėje.

Jam einant pro šalį, batsiuvys netikėtai pradėjo juoktis ir tarė:

– O aš žinau, ko esi toks paniuręs.

– Iš kur žinai, ar gali pasakyti? – nustebęs paklausė mokinys, o pats pagalvojo: „Jis iš tokios žemos kastos, kaip gi jis gali žinoti?“

– Taip, galiu. Tavo Mokytojas sakė, kad norėjai rašyti komentarus Gitai, ir...

– Taip, norėjau. Bet iš kur visa tai žinai?

– Mokytojas davė tau dvasinę praktiką. Ją vykdei nurodytą laiko tarpą, bet Dievas neatėjo. Ir vėl darei sadhaną, ir vėl nieko nepasiekei. Ir po trečio nurodyto termino vis tiek Dievas nepasirodė. Argi ne taip?

– Taip, viskas taip ir buvo... Bet kaipgi tu sužinojai? Ar tu pasiekęs Žinojimą?

– Viso Žinojimo nesu pasiekęs. Bet tai aš galiu matyti.

– Iš kur turi tokių gebėjimų?

– Aš užvaldžiau vieną mirusią dvasią subtiliuosiuose pasauliuose ir priverčiau ją man tarnauti. Ji man visa tai pasakoja. Ateina ir šnibžda man į ausį.

Mokinys tuo labai susidomėjo.

– Ji tau viską pasakoja?!

– Taip, ji suteikia man visą informaciją, bet kokią situaciją išsamiai paaiškina, kas ir kaip vyksta. Man ji ir apie tave papasakojo.

Dar labiau nusiminęs po šių žodžių mokinys pagalvojo: „Jei mano praktika per tiek metų nieko nedavė, galbūt man pasitelkti bent jau tokią dvasią?“

Ir mokinys pradėjo prašyti batsiuvio, kad šis papasakotų, ką reikia daryti, kad užvaldytumei tokią dvasią.

Kaip greitai gali nusiminti žmogus! Mokytojas norėjo, kad per praktiką mokinys pamatytų Dievą, pasiektų Žinojimą. O mokinys dėl savo nuovargio pradėjo abejoti sadhana ir susižavėjo kažkokia dvasia. Bet Mokytojo jėga visada yra šalia mokinio ir niekada neleis jam nupulti. Štai, kas vyko toliau.

– Gerai, viską papasakosiu, – atsakė batsiuvys ir nusivedė mokinį į nuošalią vietelę nuo gatvės, už namo. Ten jis pašnibždėjo mokiniui į ausį du žodžius ir pasakė, kad būtina juos kartoti, bet tai reikia daryti ne namuose, o ten, kur yra deginami mirusiųjų kūnai.

„Daryk šitą praktiką, ir tau viskas pasiseks. Kad tai pasiektumei, nereikia daug metų: tiksliai po mėnesio ar pusantro jau matysi rezultatus. Viskas bus gerai“, – pridūrė batsiuvys.

Mokinys susimąstė: „Reikia gi taip, kaip greitai viską galima gauti! Mokytojas man liepė užsiiminėti dvylika metų, po to – dar dvylika ir dar... Labai ilgai... Praėjo jau trisdešimt šešeri metai... Ir iki šiol nei Dievo nemačiau, nei ateities nežinau. O batsiuvys sako, kad viso labo po pusantro mėnesio, darydamas jo praktiką, viską žinosiu! Ir apie mane jis viską labai tiksliai pasakė...“

Nukeliavo mokinys į nurodytą vietą ir pusantro mėnesio uoliai vykdė praktiką.

Ir vėl jam niekas nepavyko! Vėl jis nieko nepasiekė...

Galutinai nuliūdęs jis vos nepravirko: „Matyt, neturiu net tokių gebėjimų, kokių turi batsiuvys. Jis juk iš visai žemos kastos, bet net ir jam pavyko, o man – ne.“

Nuėjo mokinys pas batsiuvį ir pradėjo jam skųstis savo lemtimi.

„Tu man sakei, kad po pusantro mėnesio gausiu rezultatų! Bet pas mane net tavo šmėkla neatėjo! Suprantu, kad Dievas yra labai toli, bet juk šmėkla... O gal mano karma tokia, kad nieko negaliu pasiekti!“

Mokinys visai nuleido rankas, o batsiuvys jį ramina: „Neliūdėk tu taip. Aš tuoj pat nueisiu ir paklausiu tos dvasios, kodėl ji pas tave neatėjo.“

Batsiuvys pasišalino už namo ir pradėjo klausinėti dvasios, kodėl ši neapsireiškė. Po kurio laiko susimąstęs jis grįžo pas mokinį.

– Na, ir kaip? – paklausė mokinys.

– Ji pas tave neateis.

– Kaip tai neateis?! Kodėl?

– Ji man pasakė, kad jūs, gerbiamasis, darėte labai stiprią sadhaną, ir jus supa Mokytojo energija – tai tokio akinamo ryškumo Šviesa, kad žemos dvasios negali prie jūsų net prisiartinti. Jos jūsų bijo... Ir ji tik iš toli jums nusilenkė, bet prieiti nepajėgė. Ir dar ji sakė, kad jums liko viso labo keletas mėnesių Mokytojo duotos praktikos, ir jūs pasieksite tikslą – pamatysite Dievą.

Atgavo ryžtą mokinys, jo akyse vėl įsižiebė viltis, ir jis iškeliavo pas Mokytoją: „Atleiskite man, Guru Dži, už tai, kad iškart neatėjau pas jus, pasibaigus paskutiniam sadhanos terminui, o susižavėjau kažkokia dvasia. Kaip man ir į galvą tai galėjo ateiti? Pats nesuprantu, kodėl su tuo prasidėjau! Atleiskite man!“

Mokytojo akys švietė džiaugsmu ir meile: „Nieko tokio. Aš tavęs laukiau. Viskas bus gerai, tik tęsk toliau sadhaną. Liko tik keletas mėnesių ir pamatysi...“

Su naujomis jėgomis mokinys ėmėsi praktikos. Ir pagaliau, praėjus šešiems mėnesiams, jis išvydo akinantį auksaspalvį švytėjimą, iš kurio iškilo neapsakomo grožio Krišnos vaizdinys.

– Tu pasiekei, – tarė jam Krišna. – Ko gi dabar nori?

– Žinių. Ir dar: noriu parašyti komentarus Bhagavadgytai – prašau Jūsų palaiminimo šiam darbui.

Ir Krišna palaimino mokinį, suteikdamas jam Žinių.

Tada mokinys paklausė: „Kodėl Jūs, Krišna, taip ilgai neatėjote?“

– Duosiu tau regėjimą, ir tu viską suprasi.

Ir mokinys aplink save pamatė siautėjančių liepsnų jūras.

– Kas gi tai? – paklausė mokinys.

– Tai dega tavo negatyvi karma, sadhanos veikiama, – atsakė Krišna. – Ji tau ir trukdė mane pamatyti.

Švytintis iš laimės mokinys atėjo pas savo Mokytoją ir kupinas dėkingumo Jam nusilenkė. Mokytojas labai džiaugėsi, matydamas savo mylimą mokinį.

– Sakykite, Guru Dži, kodėl iškart man nesakėte, kiek metų man reikės praktikuoti, kol pamatysiu Dievą?

– Įsivaizduok, jei iškart tau būčiau pasakęs, koks tai bus laiko tarpas, tu gi nebūtum net pradėjęs daryti sadhanos, – su šypsena atsakė Mokytojas. – Todėl teko tau kaskart nurodyti dalį laiko, vis po dvylika metų ir dar kelis mėnesius – taip tu išvydai Šviesą ir pasiekei susijungimą.

Greitai mokinys išpildė savo norą – parašė knygą.

Taip buvo sukurti vieni geriausių komentarų Bhagavadgytai. Ši knyga yra labai gerai žinoma ir šiais laikais.

 

Mokytojas visada sako tik tiesą, bet visko neatskleidžia. Jei Mokytojas pačioje pradžioje būtų pasakęs mokiniui, kad tik po trisdešimt šešerių metų jis pamatys Dievą, mokinys būtų suabejojęs: „Kaip galėsiu užsiimti tokia ilgalaike sadhana? Argi tai išvis yra įmanoma?“

Sadhaną reikia priimti visam gyvenimui, suvokiant ją kaip neatskiriamą gyvenimo dalį: „Lygiai taip pat, kaip aš kvėpuoju, kaip kad plaka mano širdis, taip visada prisiminsiu Dievą.“

 

atgal į Alegoriniai pasakojimai

atgal į Skaitiniai

Naujienos

2019-04-06
Balandžio 6-13 dienomis Mokytojo ašrame kasdien vyks havanas (malda prie ugnies).
2019-04-02
Mokytojas išsamiai atsako į šį klausimą viename satsangų
2019-03-21
Galite paremti paskirdami iki 2% savo gyventojų pajamų mokesčio.