Malda lietui

Alegorinis pasakojimas

Viename kaime labai ilgai nebuvo lietaus. Be vandens laukuose pražuvo visas derlius ir kaimo gyventojams jau seniai nebebuvo ko valgyti ir kuo šerti gyvulius. Saulė kepino nuo pat ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, o žolė visose pievose ir ganyklose buvo išdegusi iki pat šaknų.

Kartą, nebegalėdami daugiau viso to pakelti, kaimo gyventojai nusprendė eiti į šventyklą, malda kreiptis į Dievą su prašymu atsiųsti jiems nors šiek tiek lietaus. Paskirtąją dieną ir valandą visi susirinko šventykloje ir buvo beketiną pradėti melstis, kai durys staiga atsivėrė ir įėjo mažas berniukas. Rankose jis laikė skėtį. Suaugusieji nustebę į jį atsigręžė.

– Berniuk, kodėl į šventyklą atėjai su skėčiu? – paklausė vienas jų.

– Girdėjau, jog susirinkote melsti Dievą atsiųsti vandens, – tyliai pratarė berniukas.

– Taip, dabar melsimės ir prašysime Dievo atsiųsti mums nors šiek tiek lietaus. Bet kodėl tu čia, ir dar su skėčiu?

– Jūs juk patys sakėte, kad susirinkote melsti Dievą atsiųsti mums lietaus!

– Tai tu iš tikrųjų tiki, kad bus lietaus?

– Taip, aš tą tikrai žinau. Juk Dievas labai geras. Jis pats geriausias! Jis tikrai išgirs mūsų prašymą ir duos mums lietaus, daug lietaus.

Klausydamiesi berniuko suaugusieji tik abejodami gūžčiojo pečiais.

– Na ką gi, tegul galvoja, kaip jam norisi, – pasakė vienas iš susirinkusiųjų. – Nekreipsime daugiau dėmesio į šitą keistą vaiką. Mums reikia melstis.

Ir pasisukę į altorių, jie pradėjo melsti Dievą lietaus.

Berniukas stovėjo už jų ir niekas daugiau nekreipė į jį dėmesio. Suaugusieji skaitė maldas iš knygų kartu atlikdami kažkokius veiksmus, kurių daugelio berniukas nesuprato. Bet užmerkęs akis jis kreipėsi į Tą, kurį nuoširdžiai mylėjo ir kuriuo tikėjo. Nemokėdamas maldos žodžių, jis savais žodžiais napilsdamas prašė Dievo, kad Jis apdovanotų visus gyventojus savo malone ir atsiųstų lietų.

Malda baigėsi ir visi susirinkusieji šventykloje pasisuko išėjimo link. Berniukas, stovėjęs arčiausiai durų – jo juk nepraleido prie altoriaus – pirmasis jas plačiai atlapojo ir... į visus padvelkė palaiminga vėsa ir gaiva... Lauke lijo smarkus lietus.

– Juk sakiau jums, sakiau... – pasikūkčiodamas verkė iš džiaugsmo berniukas. – O jūs netikėjote! Jis, Dievas, juk pats mieliausias ir geriausias. Jis visų visų geriausias.

Suaugusieji, netikėdami savo akimis, nuščiuvę stovėjo negalėdami pratarti nė žodžio. Dabar tas berniukas jiems jau nebeatrodė mažas keistuolis.

– Koks gilus tikėjimas gyvena jo širdyje! – galvojo jie.

Jis vienas padėjo jiems visiems, visam kaimui, išvengti žūties, ir jo nuoširdus tikėjimas – tikėjimas vienos mažos, bet tyros širdies padėjo tiek žmonių.

atgal į Alegoriniai pasakojimai

atgal į Skaitiniai

Naujienos

2019-04-06
Balandžio 6-13 dienomis Mokytojo ašrame kasdien vyks havanas (malda prie ugnies).
2019-04-02
Mokytojas išsamiai atsako į šį klausimą viename satsangų
2019-03-21
Galite paremti paskirdami iki 2% savo gyventojų pajamų mokesčio.