"Tik Dievas žino, ko mums reikia"

Ne pirmą kartą Lietuvoje viešintis dvasinis mokytojas Shri Prakash Ji moko senosios išminties - Sanatanos dharmos. Mokymai tinka visiems, nepriklausomai nuo tautinių papročių, dvasinių įsitikinimų ar požiūrio. Kuo jie tokie ypatingi?

 

Gimėte ir augote viename seniausių Indijos miestų – Biharo valstijos sostinėje Patnoje. Kodėl palikote gimtąjį kraštą ir persikėlėte į Rusiją?

Prieš  25 metus atvažiavau į Rusiją studijuoti, sutikau merginą, vedžiau  ir mes čia pasilikome. Žmona kaip ir aš – tikra indė. Šioje šalyje susikūriau savo mažąją Indiją - įkūriau dvasinį centrą (ašramą), kuriame lankosi mano mokiniai. Jaučiu, kad dabar čia esu reikalingas. Tačiau ryšį su Indija visada jaučiu ir palaikau - kelis kartus per metus su visa šeima grįžtame švęsti šeimos ir nacionalinių švenčių, kurių Indijoje tikrai netrūksta.

 

Išvykote iš vietovės, kur vakariečiai plūsta tikėdamiesi rasti dvasinę ramybę. Kaip manote, kodėl Vakaruose Indija taip mistifikuojama?

Indija visada savo dvasinėmis žiniomis traukė visų tautų, kultūrų bei religijų žmones. Ji visada buvo atvira ir pagarbi kitoms religijoms, čia visada buvo laikomasi nuostatos, kad visa planeta yra mūsų namai, o visi žmonės esame kaip giminės, nepriklausomai nuo to, kokią religiją išpažįstame. Būtent tolerancija visiems labai patinka.

 

Indija – didelių kontrastų šalis. Vieni, grįžę iš jos, vėl nori atgal, o kiti – nenori net prisiminti to, ką ten matė ir patyrė. Kodėl taip yra?

Indiją, kaip ir bet kurį kitą kraštą, sudaro žmonės. Todėl viskas priklauso nuo to, kokius ten sutiksi. Jei pasiseks sutikti gerus žmones, patiks ir vėl norėsis grįžti, bet jei sutiksi blogus, nenorėsi net pagalvoti apie tą šalį. Indijoje yra visko – ir gėrio, ir blogio.

 

Indija ir Maskva – du skirtingi pasauliai? O gal tarp šių kraštų yra kokių panašumų?

Tikiu, kad viskas, kas šiame gyvenime mums nutinka, yra nulemta karmos. Man nesvarbu kur aš gyvenu – Indijoje, Maskvoje ar Vilniuje, visur jaučiuosi kaip namuose. Mano supratimu, visa planeta yra mūsų namai, o teritorijos suskirstytos tik tam, kad būtų įvestos bendros taisyklės, kurių žmonės laikytųsi.

Niekada neplanavau likti Maskvoje, neketinau būti mokytoju, turėti sekėjų ir mokinių.

Viskas susidėliojo natūraliai. Esu laimingas, kad mano mokiniai mane supranta, priima tai, ką aš kalbu. Jie jaučia mano meilę ir atsidavimą, o aš jaučiu jų meilę ir palaikymą. Nors Indijoje negyvenu ir dažnai nesimatau su indų bendruomenės žmonėmis, juos jaučiu, žinau, kuo jie gyvena.

 

Kaip manote, kur yra riba tarp būtinybės išgyventi, išlaikyti šeimą ir godumo?

Godumas būdingas egoistams. Jei tik žmogus yra egoistas, pinigų, materialių dalykų ar įtakos jis sieks savo egoistiniams tikslams. Būti egoistu galima ne tik materialiame, bet ir dvasiniame gyvenime.

Stengtis uždirbti pinigų, siekti geresnio ir patogesnio gyvenimo nėra blogai, nes mes visi norime valgyti, komfortiškai gyventi, leisti vaikus į mokslus, keliauti. Nėra blogai būti turtingam. Jei sekasi uždirbti pinigus, puiku – dirbk. Tik nepamiršk pasidalinti su tais, kuriems reikia tavo pagalbos. Tik dalijantis tampama geresniu žmogumi.

Pinigai – energijos rūšis, kuri vis tiek vieną dieną baigiasi. Niekada nesibaigia tik dvasinė energija. Todėl bet kokių materialių dalykų reikia siekti kartu su dvasine jėga. Jei žmogus, siekdamas materialių dalykų užmiršta dvasinius, Dievą, tuoj pat prasideda klaidos. Dvasinė energija mums visada primena apie svarbiausius dalykus – meilę, gerumą, dosnumą, pagalbą, atjautą, pagarbą vieno kitam. Reikia visą laiką stengtis išlaikyti pusiausvyrą tarp dvasinių ir materialių dalykų.

 

Sakote, turtingi privalo dalytis su vargšais. Elgetas taip pat turime šelpti?

Tai jau kitas dalykas. Padėti mažiau turinčiam ir vargstančiam – būtina. Labai kilnu padėti studentams, vaikams, kurie nori siekti mokslų, seneliams. O elgetoms, kurie gatvėje prašo pinigų, geriausia duoti ne pinigų, bet maisto.

 

Tikras malonumas kartu su mokytoju savaitę praleisti stovykloje ar kokiame nors ašrame Indijoje, ryte ir vakare daryti jogos asanas, medituoti, sveikai maitintis, laiku eiti miegoti… Kaip visa tai pritaikyti grįžus į realų pasaulį?

Niekada neorganizuoju jokių jogos ar meditacijos stovyklų. Nesakau, kad visos, tačiau dauguma jų tėra verslas. Aš visada stengiuosi priimti žmogų asmeniškai – išklausau jo problemas ir bandau padėti. Kiekvienas yra individualus, todėl ir patarimai individualūs. Bendra tik tai, kad kiekvienas turėtų daryti jogos asanas ar kitus pratimus kūnui stiprinti namuose. Be to, jei teisingai gyvensite, nereikės ir jogos ar meditacijos stovyklų, nes namuose jausitės kaip stovykloje. Tam reikia rūpintis savo kūnu ir siela. Labai svarbu reguliariai nuraminti protą. Maldomis, meditacijomis ar kitomis dvasinėmis praktikomis. Žmogaus gyvenime labai svarbi disciplina. Tik ji, griežtas režimas viską sudėlios į vietas.

 

Pastaruoju metu esama nemažai praktikų, kurios moko vizualizuojant į savo gyvenimą pritraukti trokštamus dalykus. Ką jūs apie tai manote?

Aš stengiuosi žmones mokyti taip, kad jie siektų ne materialių, bet dvasinių dalykų. Dievo jėga labai galinga. Todėl tikrai neverta į jį kreiptis prašant tokių menkų dalykų kaip, pavyzdžiui, automobilis. Aš mokau atsiduoti Dievo valiai, nes tik jis žino, kas šiuo metu jums yra geriausia. Jei palaikysite ryšį su Dievu, viskas, ko reikia, ateis savaime.

Visada atminkite, jog išeidami iš šio pasaulio viską paliksite – brangias mašinas, namus, net ir savo kūną. Nė vienas žmogus nežino ateities, tik Dievas ją žino, todėl nereikia prašyti konkrečių materialių dalykų – gali būti, kad Dievas kažko jums neduoda, nes saugo nuo nelaimių ar katastrofų, kurias gali sukelti siekiami daiktai.

 

O ką galvojate apie šiuolaikinę astrologiją ir astrologus?

Indijoje žmonės tiki astrologija. Mes, indai, visi turime pasitikrinti savo ateitį pas šios srities specialistus. Mano tėvai taip pat mane buvo nuvedę pas garsius astrologus. Vieni sakė, kad būsiu ypatingas asmuo Indijoje, kiti – kad sėdėsiu karaliaus soste, treti – kad būsiu asketas, tačiau nė vienas nepasakė tikrosios tiesos. Todėl aš ir netikiu astrologija.

Tikiu visagale Dievo jėga, kuri mus visus valdo. Ta jėga neateina į Žemę visa. Dalis pranašų pavidalu, pavyzdžiui, Kristaus, Mahometo, Krišnos, Ramos… Kiekvienas žmogus turi mažą dalelę Dievo jėgos ir kiekvienas turi galimybę siekti, stiprinti ir plėtoti ją. Kaip ir upė – kai susilieja su okeanu, tampa okeanu.

 

Vakaruose tapo populiaru spekuliuoti žodžiu „karma“. Paaiškinkite, kas ji iš tikrųjų yra?

Karma yra mūsų mintys, žodžiai ir veiksmai. Mintys, žodžiai ir veiksmai turi sutapti, nes jei sakote viena, bet galvojate kita, o darote trečia – blogai. Žmogus aukštą dvasinį lygį pasiekia tik tada, kai jo mintys, žodžiai ir veiksmai sutampa. Tai – ir paprasta, ir kartu labai sudėtinga. Žmogus, kuris neatlieka jokių dvasinių praktikų, tačiau yra pasiekęs pusiausvyrą šiuose trijuose lygmenyse, yra kažkuria prasme netgi dvasingesnis už tą, kuris kasdien meldžiasi, tačiau nėra pasiekęs tokios pusiausvyros. Malda yra labai svarbi, nes ji neutralizuoja mūsų ego. Melsdamiesi mes pripažįstame aukštesnę galią.

 

Man visada atrodė, kad mes patys priimame sprendimus – kur mokytis ar dirbti, kada tekėti ar gimdyti…

Dar sielai esant motinos įsčiose, žmogaus likimas jau būna nuspręstas. Žmogus į Žemę ateina su konkrečia misija ir užduotimi. Ir niekas to pakeisti negali. Pagal karmą jau yra nulemta, kaip mes gyvensime ir kaip paliksime šį pasaulį. Bet jei sieksime dvasinių dalykų, melsimės, medituosime, kalbėsime mantras – iki 40 proc. negatyvios karmos galime išvalyti. Visgi 60 proc. mūsų likimo jau yra nuspręsta. Jūs galite galvoti, kad tai jūs sprendžiate, bet aš galvoju kitaip. Viską, ką mes darome, mus verčia daryti karma. Kad ir kaip man kartais norisi ramiai medituoti ir užsiimti dvasinėmis praktikomis, karma nuolatos mane verčia dirbti – keliauti, kitus mokyti, skleisti savo žinias. Karma mane tiesiog verčia daryti tai, ką aš privalau daryti. Niekada nesiekiau, kad pas mane, kaip dvasinį mokytoją, ateitų žinomi ir svarbūs asmenys. Darau tai, ką man likimas nulėmė, ir visiškai nesvarbu, noriu aš to ar ne.

 

Kokia tada prasmė auklėti vaikus, versti juos mokytis?

Nors šventraščiuose rašoma, kad mūsų gyvenimus veikia septynių prieš mus gyvenusių kartų karma, vaikais pasirūpinti privalome. Labai svarbu, kad šeimoje vyrautų taikūs ir harmoningi santykiai. Tėvai savo pavyzdžiu turi išmokyti vaikus bendrauti: jei vaikas matys gerą pavyzdį, be mokymų ir žodžių supras, kad meilė, pagarba ir tarpusavio supratimas yra labai svarbūs dalykai.

 

Dažnai žmonės vieni kitiems ypatingomis progomis linki laimės. Ko palinkėtumėte Jūs?

Linkiu visiems gyventi apsuptiems meilės ir harmonijos. Taip pat linkiu reguliariai atlikti dvasines praktikas ir nors dešimt penkiolika minučių per dieną skirti maldai, mantrai ar meditacijai.

 

Kalbėjosi Svajūnė Marcinkevičienė

Interviu spausdintas žurnale „Ji“, Nr. 23/2016 06 09-15

 

atgal į visus Interviu

Naujienos

2017-10-31
Meditacijos ir Mokytojo satsangų pradžia 12.00.
2017-10-12
Individualūs susitikimai vyks lapkričio 17, 18, 19 dienomis
2017-10-08
Publikuojame vertimą straipsnio, pasirodžiusio Indijos žurnale „Pratham Pravakta“.