"Dvasingosios Indijos pasiuntinys"

Į dvasingąją Indiją nuolat veržėsi rusų skaitytojai, gilindamiesi į Mahatmos Gandžio biografijos ir mokymo niuansus, į Nikolajaus Rericho, Rabindranato Tagorės kūrybą.

Tarpusavio meilės ir pažinimo tradicijos tęsiasi ir šiandien. Tai gali pajusti iškart, tik prasidėjus pašnekesiui su Guru Šri Prakašu Dži jo prie Maskvos esančiame ašrame. Kokia žvaigždė jį atvedė į mūsų sniegingus tolius? Jį, gimusį kaitrioje Patnoje – senojoje Pataliputroje – kelių Indijos imperijų sostinėje?.. Nuo šio klausimo ir pradeda rutuliotis mūsų pokalbis.

 

– Indijoje, kaip žinote, yra brahmanai – žmonės, kurių pašaukimas – dvasingumas. Didžiąją gyvenimo dalį jie praleidžia maldoje. Aš gimiau tokioje šeimoje. Mano tėvai – kilmingi brahmanai. Mūsų giminėje iš kartos į kartą laikomasi vedų tradicijų ir ritualų. Nuo pat vaikystės buvau viso to dalis.

Mano tėvas norėjo, kad įgyčiau medicininį išsilavinimą. Pradedant senelio karta, kartu su dvasinėmis žiniomis vaikai gaudavo ir pasaulietinį išsilavinimą bei profesiją. Pavyzdžiui, mano tėvas buvo inžinierius, bet dvasinio gyvenimo niekada nepamiršo. Jam atrodė, kad medicinos srityje man bus lengviau suderinti mūsų tradicines žinias, pavyzdžiui, jogą, su šiuolaikiniu mokslu. Gaudamas daug laikraščių ir žurnalų, tėvas skaitydavo praktiškai kiekvieną publikaciją apie tuometę Sovietų Sąjungą ir buvo įsitikinęs, kad geriausią išsilavinimą jo sūnus įgis būtent Rusijoje. Be to, puikų įspūdį jam paliko darbe sutikti sovietiniai inžinieriai...

Taip, būdamas visai jaunas, 9-ojo dešimtmečio pradžioje atvykau mokytis į Rusiją. Pamažu susiformavo ratas skirtingų tautybių draugų, kurie mane laikė dvasingu žmogumi, tardavosi su manimi. Aš uoliai mokiausi medicinos, bet nuolat buvau paniręs ir į dvasinius užsiėmimus ir toliau ėjau savo vidinio gyvenimo keliu. Galiausiai atėjo diena, kai iš tiesų suvokiau, kad dvasinė veikla – svarbiausia mano gyvenime.

Beje, institute aš sutikau savo būsimą žmoną, kuri taip pat kilusi iš Indijos. Dabar mes turime tris vaikus – visi jie gimė Maskvoje ir rusiškai kalba be akcento – turbūt geriau nei aš... Rusija jiems labai patinka, bet ryšio su Indija mes neprarandame.

 

– Jūs skleidžiate Indijos dvasinę kultūrą Rusijoje...

– Suteikiu žmonėms senosios dvasinės tradicijos, vadinamos sanatanos dharma (arba induizmu), žinių. Tai yra religinių, mitologinių, filosofinių, teisės ir etikos nuostatų sintezė. Šios žinios atsirado gilioj senovėj, Indo upės pakrantėse gyvavusioje civilizacijoje – iš čia ir pavadinimas „Indija“, „induizmas“. Sanatanos dharma verčiama kaip „amžinoji religija“. Ji moko, kaip žmogus turėtų gražiai gyventi ir gražiai gyvenimą pabaigęs išeiti. Sanatanos dharma – tai siekis pažinti ir tobulinti save, pažinti ir tobulinti pasaulį. Ji – žmogaus egzistencijos tobulinimo principas, amžinas kaip ir pati Tiesa.

Svarbi sanatanos dharmos nuostata – į visus reikia žiūrėti su pagarba. Indijoje yra daugybė šventyklų. Ir visose jose – Dievas! Žmones reikia gerbti taip pat, kaip Dievą. Nes kiekviename glūdi Dievas ar, tiksliau sakant, mes visi – Jo dalelės. Manau, todėl Indijoje yra tokia daugybė skirtingų Dievo pavidalų. Ir kiekvienas jų turi savo vardą. Induizmo simboliai daugiareikšmiai, jie turi tūkstančius prasminių atspalvių ir palieka erdvės įvairioms interpretacijoms. Bet kosminiame plane Dievas yra vienas! Vienyje įsikūnija viskas.

Induizme galima išskirti tarsi dvi kryptis. Vienoje svarbiausia – konkretus garbinamas Dievo pavidalas. Kita kryptis skelbia, kad Dievas – tai jėga, energija, glūdinti mumyse. Aš laikausi antrosios krypties. Bet neneigiu ir nuomonės tų, kurie laikosi kitokio principo. Labai svarbu, kad induizme skirtingos kryptys gyvena santaikoje, dera vienoje tradicinės kultūros vagoje, nes jas jungia bendra pasaulėžiūra ir gyvenimo normos. Induizmo daugialypiškumas lėmė ne tik kultų, garbinimo objektų įvairovę, ritualinių kompleksų gausą, bet ir neįtikėtiną induizmo pakantumą kitoms konfesijoms.

Sanatanos dharma netrukdo kiekvienam garbinti savąjį Dievo pavidalą, nes egzistuoja giluminis supratimas: viskas yra Vienis... O koks jo pavidalas artimesnis tavo širdžiai – rinkis pats. Vienoje šeimoje brolis gali garbinti Krišną, o sesuo – Šivą.

 

– Rusijai tai visai kitokia dvasinė patirtis. Bet vis dėlto jūs turite čia daug pasekėjų?

– Ar tikrai ta patirtis kitokia? Juk viskas labai sąlygiška... Man Dievas – tai Aukščiausioji Jėga, valdanti pasaulį ir pasireiškianti daugybe būdų – pavyzdžiui, per Žodžio jėgą. Štai kodėl man mantrų kartojimas – pati svarbiausia praktika. Myliu Dievą kaip aukščiausiąją, geranorišką jėgą, tikiu ir žinau, kad Jį galima pasiekti per Jo vardo ar mantros kartojimą.

Myliu visus, pas mane ateinančius – nesvarbu, kokią religiją jie išpažįsta. Ir žmonės supranta, kad ateina ne tam, kad priimtų induistų tradiciją. Jie ateina pas žmogų, pas Mokytoją. Būtent taip jaučiasi dauguma.

 

– Su kokiais klausimais pas jus ateina?

– Dauguma siekia vidinės harmonijos, o kai kuriems reikalingas gyvenimiškas patarimas susiklosčius nepaprastai situacijai. Čia gyvenu jau 26-erius metus! Pradžioje atėjo kažkas vienas, gavo patarimų, kažką pakeitė savyje ir jo gyvenimas pradėjo keistis į gera. Jis papasakojo apie tai kitam, tas – trečiam... Ir taip tarsi grandininė reakcija žinia sklido... Žmonės kalbėjo: „Guru Dži parodė man teisingą kelią, kai išgyvenau sudėtingą situaciją, jo patarimai man padėjo“.

O dvasinių praktikų užsiėmimai – meditacija, mantros kartojimas – tai jau priklauso nuo žmogaus noro, jei jam tai įdomu. Kai pokalbių su manimi metu žmonės pradeda aiškiau suvokti savo klaidas, daug kas praskaidrėja sieloje ir gyvenimas keičiasi į gera, gimsta mintis, kad po mano žodžiais slypi kažkas daugiau nei vien gyvenimiškas patarimas. Ir tada jie prašo: „Mokytojau, ką dar galiu daryti, kad pasiekčiau vidinę tobulybę?“ Tik tada jiems siūlau dvasinę praktiką. O asmeniniam tobulėjimui ribų nėra.

 

– Ar jūsų tradicijoje yra tokios sąvokos, kaip siela, nuodėmė, rojus, pragaras?

– Sanskrito kalboje yra žodis atma, reiškiantis sielą. Paramatma – „aukščiausioji Dvasia“ – reiškia Dievą. Atma yra jo dalelė, kuri glūdi kiekviename iš mūsų. Tobulėdami pasiekiame tai, kad mūsų atma gali visiškai susijungti su Paramatma. Galime apvalyti savo karmą ir visiškai susijungti su Paramatma. Paramatma – tai Absoliutas. Viskas, apie ką klausiate – nuodėmė, rojus, pragaras – tai yra mūsų karma. Mūsų pačių mintys, žodžiai ir veiksmai. Karma programuoja mūsų gyvenimo rezultatą.

Buvusių gyvenimų karma, sukurta kažkada gyvenusių gyvų būtybių, nedingsta be pėdsakų! Viskas išsaugoma kosmose. Vienos mūsų mintys praskrieja akimirksniu, o prie kitų mes prisirišame; vėliau jos jau daro įtaką mūsų naujajam gyvenimui ir skleidžiasi kaip lemtis... Jei jums būdingos geros mintys, geri žodžiai ir geri veiksmai – vadinasi, jūsų karma gera. Visų jūsų poelgių visuma ir jų pasekmės nulems jūsų gimimo ir gyvenimo aplinkybes kitoje inkarnacijoje.

Induizme nėra tik vieno rojaus ar pragaro. Egzistuoja skirtingi pasauliai, tarsi būties sluoksniai. Keliavimas per juos priklauso tik nuo jūsų, nuo jūsų sielos būsenos, ketinimų ir nuveiktų darbų. Mes turime tokias savokas, kaip svarg ir narak. Svarg – sąlyginai sakant, rojus, narak – pragaras. Bet rojus nėra vienas, nes kiekvieno žmogaus žinių lygis yra savas. Negali būti, kad milijonai skirtingų žmonių patektų į vieną ir tą patį rojų... Nuodėmės sąvoka taip pat nėra tokia vienareikšmė: būtina atsižvelgti, ar žmogus visiškai sąmoningai atlieka kokį nors netinkamą poelgį. Kiekvienam pagal jo darbus, pagal jo karmą ir bus atseikėta...

 

– Kas sergėja žmogų nuo blogų poelgių?

– Pagarba visoms gyvoms būtybėms. Egzistuoja toks principas ahimsa, kurio Mahatma Gandis stengėsi laikytis visą savo gyvenimą: nekenkti, nežaloti, nesiimti prievartos. Tokia elgsena mažina blogį pasaulyje ir nukreipta ji yra į patį blogį, o ne į blogį kuriančius žmones. Neturi teisės kenkti jokiai gyvai būtybei – niekada ir jokiu įsivaizduojamu būdu, nei mintimi, nei žodžiu, nei poelgiu. Jei gali – daryk ką nors gera, negali – lik neutralus arba padėk taip, kaip gali.

Sanatanos dharmoje ahimsa yra fundamentalus principas. Ramiai priimkite kitus. Kiekvienas turi savo kelią. Neverta niekam trukdyti, kaip ir neverta eiti savo keliu kitų sąskaita.

 

– Kaipgi tai dera su šiandienine konkurencija, su sėkmės, kurios siekiama bet kokia kaina, kultu? Negalite nematyti, kokiu keliu juda žmonija...

– Matau. Žmonės daug galvoja apie materialius dalykus, ir jei tik tai derėtų dar ir su dvasiniu augimu! Jei materialinis vystymasis nesiremia dvasingumu, gali pradėti reikštis griaunamoji jėga. Prasideda ambicijų kova, noras nurungti kitą. Visa tai yra laikinos apraiškos, o ahimsos principas – amžinas. Jei žmonija nori išlikti, anksčiau ar vėliau ji pradės laikytis šio principo, o dvasingumas atgims žmonių protuose ir širdyse... Būtent dvasingumas, o ne religingumas! Ir ne vienų ar kitų ritualų laikymasis!

Aš gimiau induizmo tradicijoje, kas nors kitas – krikščionybėje, bet visus mus sieja noras tobulinti proto ir sielos tyrumą. Aš pats vengiu ir kitus, kuriuos mokau, perspėju neprisirišti prie religijos ritualinės pusės. Svarbiausia – ne ritualas, o asmeninis tobulėjimas. Mes negalime uždaryti Dievo į kažkokius rėmus. Dvasiniam augimui būtina visų pirma sugriauti bet kokias savo sąmonės užtvaras.

 

– Daugybė Indijoje taikiai sugyvenančių dvasinių krypčių – rimta pamoka religinių nesutarimų ir net karų draskomam šiandienos pasauliui. Kaip šią pamoką perduoti kuo didesniam žmonių skaičiui?

– Per žodį. Per pavyzdį. Aiškinant. Štai pas mane ateina žmogus, prašo palaiminimo susilaukti vaikelio. Duodu palaiminimą. Po kurio laiko jis klausia: „Ar galiu vaikelį apkrikštyti?“. Sakau, kad eitų ir krikštytų. Taip, per santykius, per poelgius, elgseną pasireiškia pakantumas ir pagarba kito žmogaus pasirinkimui. Jokių žodžių žmogus negirdės, jei prieš akis nematys asmeninio pavyzdžio to, kurį laiko Mokytoju. Į mane kreipiasi daug kitų konfesijų žmonių. Į jų pasirinkimą žiūriu su pagarba. Jei sakau – sugriaukite sienas savo galvoje, ar galiu pats naujas sienas statyti? Mano širdis atvira visiems, nepaisant to, kokiai konfesijai žmogus priklauso.

 

– Ar daug jums užduoda klausimų apie meilę ir priklausomybę? Ar daug žmonių, ieškančių meilės?

– Daug, nes šiais laikais pasaulyje nėra meilės, labiau tai – priklausomybė. O juk mes visi nuo vaikystės per meilę ieškome Dievo. Pirmiausia jo ieškome savo tėvuose, brolyje, seseryje, drauguose, sutuoktinyje, žmonoje, anūkuose. Bet žinome, kad kada nors nebebus nei močiutės, nei senelio, nei tėvų, nei mūsų pačių. Tačiau jei visą gyvenimą savo vidumi ieškome meilės, vadinasi, ji amžina. O kas yra amžinas? Dievas. Todėl meilė ir yra Dievas.

 

– Guru Dži, pabaigai papasakokite savo mylimiausią alegorinį pasakojimą.

– Vieną kaimelį užgriuvo ilgalaikė sausra. Jo gyventojai niekaip negalėjo nuspręsti, ką daryti, kad iššauktų lietų. Galiausiai kaimelio senoliai patarė: „Reikia melstis ir prašyti Dievo, kad atsiųstų lietų“. Pasitarę išrinko vietą bendrai maldai ant netoliese esančio kalno. Tame kaimelyje gyveno mažas berniukas. Kai paskirtą valandą kaimo gyventojai patraukė kalno link, berniukas prisijungė prie jų nešinas skėčiu. Tai pamatę žmonės pradėjo šaipytis: „Kam gi tau skėtis? Juk seniausiai nelyja“. Berniukas atsakė: „Bet ko gi šiandien renkamės? Juk tam, kad Dievas atsiųstų mums lietų. Pasimelsime ir lietus prasidės. Aš grįšiu namo sausas, o jūs peršlapsite“. Visi aplink tik juokėsi iš tokios vaiko kalbos. Ir štai – tik pasibaigus bendrai maldai pliūptelėjo smarkus lietus. Mažylis išsiskleidė skėtį ir patraukė namo. O suaugusieji susimąstė: koks gi stiprus to berniukas tikėjimas! Jie juk irgi meldėsi, bet ar tikrai tikėjo?

Štai kodėl maldoje tokie svarbūs tikėjimas ir tyra širdis. Visiems bus skirta pagal tikėjimą...

 

 

Kalbėjosi L.Lavrova

Interviu spausdintas žurnale „Mokslas ir religija“ (Rusija), 2016 spalis.

 

atgal į visus Interviu

Naujienos

2017-10-31
Meditacijos ir Mokytojo satsangų pradžia 12.00.
2017-10-12
Individualūs susitikimai vyks lapkričio 17, 18, 19 dienomis
2017-10-08
Publikuojame vertimą straipsnio, pasirodžiusio Indijos žurnale „Pratham Pravakta“.