"Artimieji - mūsų dvasinio kelio palydovai ir mokytojai"

Reguliariai į Lietuvą atvykstantis dvasinis mokytojas Šri Prakaš Dži gimė Indijoje, brahmanų šeimoje, kur nuo vaikystės gilinosi į dvasinius raštus – su tėvo ir senelio pagalba studijavo vedas, šastras, Upanišadas, kuriomis remdamasis dabar keliauja po pasaulį ir skleidžia mokymą apie sanatana-dharmą – „aukščiausiąjį dvasingumą“. Jau 25 metus savo ašrame prie Maskvos kartu su šeima (mokytojas turi tris vaikus) gyvenantis Šri Prakaš Dži pasakoja, kad savo mokymais jis siekia kiekvienam perduoti žinutę, jog Dievą pasiekti mes galime tik per meilę. Meilės tema pačiam pašnekovui yra neatsiejama gyvenimo dalis. Radhe Radhe – tardamas šį meilės deivės Indijos mitologijoje vardą Šri Prakaš Dži mūsų pokalbio metu užbaigdavo kiekvieną mintį, kiekvieną atsakymą. „Jaučiu ypatingą ryšį su Radharane“, – šypsodamasis paaiškino vyras. Kalbamės apie dvasingumą, šeimą ir šių dviejų dalykų tarpusavio sąveiką.

 

– Dažnai tenka girdėti žmones ir rimtai, ir juokais atsidūstančius ir sakančius, kad šeima – tai nelengva karma, kurią turime atidirbti. Kaip Jūs paaiškintumėte, kokia yra artimųjų ir giminaičių reikšmė mūsų gyvenimuose?

– Artimieji – tai vieni didžiausių mūsų mokytojų. Gyvenant šeimyninį gyvenimą susidursime su daugybe situacijų ir sąlygų, kurios mus mokys, ves iš komforto zonos. Eidami dvasiniu keliu mes išmokstame daug teorinių žinių, kurias gyvendami šeimoje galime kaipmat pritaikyti praktiškai. Pavyzdžiui, išmokstame, kad pyktis – tai destruktyvi energija, jo reikėtų vengti, tačiau juk kasdienėse situacijose to išvengti pavyksta nevisuomet, turime vėl ir vėl mokytis, kaip kontroliuoti savo emocijas, negatyvias mintis. Manau, kad šeima labai didele dalimi prisideda prie mūsų dvasinio augimo. Žinoma, labai svarbu, kad mes neprisirištume prie savo šeimos, nelaikytume jos savo nuosavybe – tarpusavio ryšyje būtina mokytis besąlyginės meilės.

Viską, ką darome vienas kitam, turėtume atlikti taip, tarsi tai būtų tarnystė Dievui. Pavyzdžiui, jei mokome ar auklėjame savo vaikus, tai yra mūsų tarnystė Dievui, jeigu tvarkome namus – juos taip pat tvarkome Dievui. Viskas, ką atlieku – tai mano pareiga, tarnystė Jam. Kad ir ką daryčiau, visuomet prisimenu Jį ir nesu prisirišęs prie savo veiksmų rezultatų. Atlieku savo darbą ir pamirštu, o rezultatą šimtu procentų atiduodu į Dievo rankas ir jį priimu kaip Dievo valią. Asmeniškai mano paties mylimas Dievo pavidalas – tai Šiva, Juo tikiu kaip galinga, visa apimančia jėga“, - sako Šri Prakaš Dži.

 

– Remiantis paskutiniais duomenimis, Lietuvoje šiuo metu skiriasi daugiau kaip pusė susituokusių porų, pasaulyje skyrybų tendencija taip pat sparčiai auga. Kodėl vyksta skyrybos? Kokios, Jūsų manymu, yra pagrindinės klaidos, kurias daro sutuoktiniai?

– Taip, ši tendencija auga visame pasaulyje. Netgi Indijos didmiesčiuose skyrybų procentas pradeda augti, o anksčiau mūsų šalyje tai buvo visiškai nesuvokiama... Manau, kad pagrindinė problema – tai ego. Pavyzdžiui, dirba ir vyras, ir žmona, jie abu uždirba pinigus, tačiau pradeda nebesiklausyti ir negerbti vienas kito, jų meilėje atsiranda daugybė sąlygų. Meilė, kurioje yra sąlygos, netrukus pasibaigs. Taigi skyrybos rodo, kad tarp sutuoktinių buvo atsiradę rimtų sąlygų vienas kitam. Sąlygos – tai ego žaidimai, stiprus prisirišimas, nepagarba vienas kitam. Pagarba – vienas esminių meilės elementų. Sutuoktiniai turi vienas kitu tikėti, gerbti vienas kitą, atlikti savo pareigas...

Santuoka neiširs, kai ji bus paremta ne fiziniais ar materialiais ryšiais, o dvasiniu pagrindu. Kai ji remsis ne klausimu „ką galiu iš tavęs gauti?“, bet „kuo galiu tau pasitarnauti?“. Žmonės dabar nebetarnauja vienas kitam, o tarnystė ugdo besąlyginę meilę. Kai pradedi kiekvieno širdyje matyti Dievo dalelę, gali jam nuostabiai pasitarnauti.

 

– Savo mokymuose daug kalbate apie sanatanos dharmą – išvertus iš sanskrito kalbos tai reiškia „amžinasis dvasingumas“. Papasakokite daugiau, kas tai yra?

Sanatanos dharma – tai sena žmonijos dvasinių žinių sistema, apimanti bendras dvasines vertybes, žinias ir praktikas, kurios yra gražaus, garbingo, sveiko ir laimingo gyvenimo pamatas. Šios žinios sudaro bet kurios pasaulio kultūros dorovinį pamatą nepriklausomai nuo šalies kultūros, tautinių ar religinių įsitikinimų. Ji apima tai, kaip turime gyventi, mokytis, pasitarnauti savo šeimai ir visuomenei, kaip turime gerbti savo motiną ir tėvą, kaip turime atlikti dvasinę praktiką, kaip turime būti neprisirišę prie savo darbo rezultatų...

Sanatanos dharma – tai dvasinis principas, paaiškinantis, kaip gyventi ir kaip mirti. Numirti yra tikras menas – didžioji dalis žmonių miršta kančioje, tačiau jei dar būdamas gyvas jis ieškojo ryšio su Aukščiausiąja Siela ir jį surado, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis jis nejaus skausmo – šį pasaulį paliks būdamas taikoje. Sanatanos dharma – pagrindinė jogos filosofijos dalis. Ji reiškia, kad šiame gyvenime turime išgryninti, išvalyti savo protą ir atrasti ryšį su Aukščiausiąja Siela (Dievu) – tai ir yra joga.

Sanatanos dharma mus moko, kaip tinkamai sutikti kiekvieną gyvenimo periodą, kada gali būti atliekami tam tikri ritualai. Pavyzdžiui, vaikui gimus atliekami įvairūs ritualai, pudžos, kalbama daug maldų. Vaikui einant į mokyklą taip pat kartojamos atitinkamos maldos ir atliekami tam tikri ritualai, mokyklą baigiant daroma tas pats. Santuoka – tai taip pat malda, santuokos ceremonijos metu kartojama daugybė maldų, sutuoktiniai septynis kartus eina aplink jagjos (aukojimo ceremonijos) ugnį – savo sąjungą jie įtvirtina septyniems gyvenimams. Anksčiau sutuoktiniai tuokdamiesi melsdavosi, kad kiekviename gyvenime jie būtų vyras ir žmona – tokia stipri buvo meilė. Dabar, kai žmonės tuokiasi vedami materialių motyvų ir tetrokšta patenkinti savo troškimus, tai skamba kaip kažkas nerealaus ir nesuvokiamo.

 

– Kaip apibrėžtumėte, kas yra dvasingumas?

– Mes ateiname į šią žemę turėdami žmogaus kūną. Egzistuoja tam tikri principai, kaip turi gyventi žmogus, kitu atveju jis lieka gyvūno lygmenyje. Ši žmogaus gyvybės forma skirta tam, kad įgytume dvasinių žinių, augtume, suvoktume savo tikrąją prigimtį. Kaip gyventi šeimoje, kaip tinkamai išreikšti pagarbą savo motinai, tėvui, broliui, sesei, draugams ir t.t. Dvasingumas nėra rytinės ir vakarinės maldos. Taip, maldos yra didelė dvasinės praktikos dalis, tačiau dvasinis gyvenimas reiškia disciplinuotas gyvenimas. Mano manymu kiekvienas, kuris gyvena kaip žmogus, remiasi tam tikrais dvasiniais principais, gyvena dvasingai.

Kiekvienoje religijoje egzistuoja dvi dalys. Viena – tai ritualai, o kita – dvasingumo dalis. Dvasingumo dalis kiekvieno religijoje yra tokia pati, visur propaguojama meilė, harmonija, tarpusavio pagarba. Skiriasi tik ritualai. Islamas, krikščionybė, induizmas, budizmas – jų formos skiriasi, kadangi šios religijos susiformavo skirtingose kultūrose, tačiau jų propaguojamos vertybės sutampa. Pavyzdžiui, juk krikščionybėje, kaip ir induizme, taip pat pabrėžiama, kad turime reikšti pagarbą savo motinai ir tėvai, gerbti savo vaikus, mylėti artimą – tai padės mums gyventi harmoningai. Jei pežvelgtume Bhagavadgytą, Koraną, Bibliją – taip, šiuose raštuose yra kultūrinių skirtumų, tačiau pagrindinė jais norima perteikti žinutė, vertybės yra labai panašios.

Kaip prasideda religija? Į šią žemę ateina išsivadavusi siela, pavyzdžiui, dvasinis mokytojas ar pranašas, pas jį ateina daugybė mokinių ir, jam palikus šį pasaulį, jo propaguotas kelias tampa religija. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad po kurio laiko pasekėjai pamiršta pagrindinę mokytojo perteiktą žinutę – meilę. Jeigu tai supras kiekvienos religijos atstovai, jie niekada tarpusavyje nesipyks, nekovos „Dievo vardu“. Nes kiekvienos religijos pagrindas – tai meilė ir harmonija.

 

– Atrodo, kad taip paprasta būtų viską mesti, išvykti į Himalajus ir sau vienam medituoti, gilintis į dvasines žinias. Tačiau kaip praktikuoti dvasingumą savo kasdienėje aplinkoje, savo šeimose?

– Proto ramybė yra be galo svarbus dalykas. Kodėl žmonės nori iškeliauti į Himalajus ir medituoti ten? Nes jie nori taikos, ramybės, taikaus proto. Jie mano, kad išvažiavę ten šiuos dalykus jie atras. Tačiau jei vis dar prisirišęs prie įvairių dalykų žmogus nuvažiuos į Himalajus, kalnų ramybė jam bus it triukšmingas miestas – toks neramus bus jo protas, o netrukus jį pasivys dar ir visi prisirišimai – kur mano šeima, namai, tėvai? Tikiu, kad reguliariai praktikuodami, kontroliuodami savo emocijas ir mintis ir gyvendami šeimyninį gyvenimą mes galime pasiekti tą pačią proto ramybę, apie kurią kalbame. Žinoma, dvasinio kelio pradžioje kuris laikas vienumoje duoda daug naudos, tačiau praktikuoti būtinai turime su dvasinio mokytojo priežiūra.

Sanatanos dharmoje didelė reikšmė skiriama meditacijai, mantrų kartojimui. Mantros – tai nepaprastai galingi žodžiai sanskrito kalba, kuriuos kartodami mes apvalome savo negatyvias mintis, realizuojame daug dalykų. Mantros kartojimas neutralizuoja visą negatyvią karmą, kurią esame sukaupę dėl savo praeities veiksmų. Taigi man mantros kartojimas – tai pagrindinė dvasinė praktika.

 

– Tiek Lietuvoje, tiek visame Vakarų pasaulyje iš Rytų kilę dvasiniai mokymai sulaukia vis daugiau susidomėjimo. Ar, Jūsų nuomone, mes, gimusieji kitoje kultūroje, galime juos suvokti taip pat giliai, kaip ir rytiečiai?

– Visa tai priklauso nuo jūsų karmos. Ar tikite, kad gyvename nevienąsyk? Šiame gyvenime jūs gimėte Lietuvoje, tačiau nežinote, kur prieš tai gyvenote, su kokiu dvasiniu mokytoju turėjote ryšį – o tas ryšys niekur nedings, jis ir vėl atsinaujins. Jeigu jūs karmiškai nesate susijęs su tam tikru dvasiniu keliu, jūsų ir netrauks juo eiti. Šiame taške ne tiek ir svarbu, Rytai ar Vakarai. Daugybė indų tiki Jėzumi Kristumi, daugybė vakariečių juo taip pat tiki, tačiau jis juk gimė Jeruzalėje – o tai jau labiau rytai nei vakarai. Tai priklauso nuo jūsų sielos karmos. Analogiškai jei jau anksčiau ėjote sanatana-dharmos keliu, nors ir gimsite Lietuvoje, vis tiek jus patrauks šis kelias.

 

– Koks, Jūsų manymu, yra aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas?

– Šiame gyvenime turime atlikti savo pareigas, tačiau niekada nepamiršti Dievo. Jeigu pamiršite Dievą, visas jūsų gyvenimas, visi pasiekimai ir veiklos yra beverčiai. Visą savo darbą turime atlikti kaip tarnystę Dievui, atrasti ryšį su Juo. Esame neatsiejama Dievo dalis, kiekvieno širdyje slypi Dievo dalelė. Juk mirusio žmogaus kūno mes nemylime taip, kaip mylėjome patį žmogų – nes iš tikrųjų mylėjome jį kaip gyvą Dievo dalelę. Taigi šiame gyvenime turime atlikti dvasinę praktiką, medituoti ir įsisąmoninti savo sielos prigimtį, pažinti save. Pažinęs save pažinsi ir Dievą. Tuomet upė įtekės į vandenyną ir mes niekuomet nebeprarasime to ryšio.

Tam, kad pasiektume šį tikslą, svarbu turėti dvasinį mokytoją – žmogų, kuris visuomet jums padės, parodys, kaip ir kur eiti. Juk jeigu mokotės užsienio kalbos, jos jus išmoko mokytojas. Jeigu norite išmokti fizikos, chemijos, matematikos, tam jums irgi reikalingi savo srities mokytojai. Jeigu norite išmokti dvasinių disciplinų, jums reikalingas dvasinis mokytojas, kuris jus mylės besąlygiškai ir jums padės. Dvasinio mokytojo meilėje mokiniui negali būti jokių sąlygų – jeigu jų yra, tuomet toks žmogus negali būti tikrasis dvasinis mokytojas.

Meilė yra kiekvienos gyvos būtybės prigimtis. Meilės ieško ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, augalai... Žmonės ieško meilės savo artimuosiuose, drauguose, sutuoktiniuose, tačiau, jei paklaustumėte jų mirties patale, ar rado meilę, jie dažnai atsakytų neigiamai. Nes iš tikrųjų juk jie ieškojo meilės Dievui... O atradusieji ryšį su Dievu visuomet pasakys jums, kad yra nepaprastai laimingi.

 

– Savo mokymuose minite, kad mūsų veiksmų sukurta karma veikia ne tik šį gyvenimą, bet ir septynias kartas po mūsų. Papasakokite daugiau apie šį karmos veikimo mechanizmą.

– Taip. Mūsų gyvenimus taip pat veikia septynių prieš mus gyvenusių kartų karma, taip rašoma šastrose, šventuose raštuose. Tėvas su motina po 50 procentų savo karmos atiduoda vaikams, močiutė ir senelis – po ketvirtį ir t.t.

Kas sukuria gerą karmą? Trys dalykai – geros mintys, geri žodžiai ir geri veiksmai. Jeigu sakote vieną, bet galvojate ką kitą, o darote dar ką nors kitą, tai nėra gera karma. Tačiau kai jūsų mintys, veiksmai ir žodžiai sutampa, jūs pasiekiate aukštą dvasinį lygį. Tai – ir paprasta, tačiau kartu ir labai nepaprasta. Žmogus, kuris neatlieka jokių dvasinių praktikų, tačiau yra pasiekęs pusiausvyrą šiuose trijuose lygmenyse, yra kažkuria prasme netgi dvasingesnis už tą, kuris kasdien meldžiasi, tačiau nėra pasiekęs tokios pusiausvyros. Kita vertus, malda yra nepaprastai svarbi – ji neutralizuoja mūsų ego, nes mes pripažįstame aukštesnę galią. Taigi visuomet turėtume siekti atlikti gerą karmą kuriančius veiksmus – tai turės teigiamą įtaką ir mūsų palikuonims.

Savo vaikus visuomet turėtume stengtis apsaugoti. Taip, daugybę dalykų nulemia karma, tačiau tai nereiškia, kad mes turime juos palikti „karmos valiai“ ir nieko nedaryti. Ne. Turime vaikus mokyti, auklėti nuo pat mažumės, rodyti jiems savo pavyzdį. Tėvo ir motinos santykiai turi būti harmoningi, tuomet nuo pat mažų dienų jis išmoks, kaip reikia tarpusavyje bendrauti ir t.t. Net nereikės žodžių, o vaikas supras, kad meilė, pagarba ir tarpusavio supratimas yra nepaprastai svarbūs tiek kasdieniame, tiek dvasiniame gyvenime.

 

– O ką daryti patartumėte tiems, kurie jaučia, kad neigiama ankstesnių kartų karma juos vis dar veikia?

– Visuomet patariu kartoti tam tikrą mantrą – tikiu šimtu procentų, kad mantros kartojimas padės valyti neigiamą karmą. Mantros kartojimas ne tik apvalys jus, bet ir paveiks visas septynias kartas. Kai jie iš naujo gims šiame pasaulyje, jie gims gerose šeimose, kur turės tinkamas sąlygas dvasiniam augimui. Tokia didelė galia slypi mantroje. Mantra – tai labai didelis dvasinis mokslas, žodžio galia, padėsianti pasiekti proto ramybę. Reikalinga nuolatinė, reguliari dvasinė praktika ir dvasinio mokytojo vedimas.

Dvasinio mokytojo darbas – nuolat pažadinti vidinę mokinio energiją, visuomet priminti jam, kad jo širdyje egzistuoja Dievas, kad jūs turite atrasti ryšį su Dievu. Kai pajusite šį ryšį, daugiau niekuomet nebesijausite silpnas. Daug keliaudamas sutinku nemažai žmonių ir pastebiu, kad dažnai jie jaučiasi labai silpni, bejėgiški, iš to kyla daugybė psichinių ir fizinių ligų. Mano suvokimu, mantra – tai pagrindinis savo ateitį perkeisti padėsiantis įrankis, nes subalansavę savo protą mes subalansuosime ir savo gyvenimą, santykius, šeimyninius ryšius ir t.t.

 

– Kokių patarimų duotumėte vyrams ir moterims, norintiems sukurti harmoningus santykius?

– Visų pirma, gerbti vienas kito jausmus – pagarba, kaip jau minėjau, yra visa ko pamatas. Moters vaidmuo šeimoje – nepaprastai didelis ir svarbus. Joms tenka labai atsakinga užduotis – išauginti ir išauklėti vaikus. Joms reikia mokytis kantrybės – tai yra pagrindinė dvasinė moters savybė, ją turinti moteris bus gera žmona. Kantrybė vyro, vaikų atžvilgiu, meilė, harmonija... Moteris – tai šeimos pagrindas, meilės šaltinis. Vyrai tuo tarpu turėtų nepamiršti savo pareigos rūpintis šeima. Moters pagrindinė paskirtis nėra uždirbti pinigus – ji visų pirma turi pasirūpinti vaikais, namais, tradicijų kūrimu šeimoje ir t.t. Šiomis dienomis daugelis vyrų sparčiai bėga nuo atsakomybių, nenori jų prisiimti. Jie nori vien fiziniu kontaktu paremto santykio, tačiau vengia tapti atsakingais. Taigi vyrai turi mokytis prisiimti atsakomybes, o moteris – būti kantri. Ir, žinoma, abu turi mokytis mylėti besąlygiškai. Tokia šeima gyvens laimingai ir harmoningai.

Tam, kad gyventume dvasinį gyvenimą, visiškai nebūtina viską palikti ir tapti vienuoliu. Tai daryti yra palanku, tačiau tik tuomet, kai prieš tai padaroma didelė dvasinė pažanga. Ne kiekvienas asmuo yra Buda. Ar gyveni šeimoje, ar ne, nėra pats svarbiausias dalykas. Visuomet pabrėžiu, kad progresuoti reikia palaipsniui. Kartais prisiskaitę dvasinės literatūros jauni vyrai nusprendžia, kad reikia viską palikti, nutraukti visus materialius ryšius ir gyventi aukštą dvasinį gyvenimą. Tačiau tai yra iliuzija. Visi dalykai turi ateiti natūraliai, palaipsniui. Žinoma, yra ir išskirtinių atvejų, kai žmogus iš tikrųjų iš karto pasiruošęs viską palikti, tačiau tai nėra dažna. Kai tai nėra natūralu, sukeliamas disbalansas. Tai atstumia žmones, besidominčius dvasiniu gyvenimu, nes jie pradeda manyti, kad, jei eis dvasiniu keliu, turės viską palikti, o jie galbūt tam dar nėra pasiruošę. Tai netiesa. Galite būti politiku, verslininku, tačiau vis tiek kultivuoti stiprų dvasinį gyvenimą. Jei savo darbą atliekate kaip tarnystę Dievui, jei jūsų protas – švarus, o mintys – tyros, tuomet jūs gyvenate aukštą dvasinį gyvenimą.

 

– Lietuvoje lankotės jau šeštą kartą. Kokį įspūdį Jums kelia mūsų šalis?

– Čia gyvena labai malonūs, geri ir mylintys žmonės. Jie taip pat yra labai stiprūs ir užsispyrę – jei jau nusprendė ką nors padaryti, niekas jų nesustabdys (juokiasi). Kaskart atvykus į Lietuvą žmonės užduoda daugybę įdomių klausimų apie dvasinį kelią. Kita vertus, asmeniškai man teritorinės ribos neegzistuoja – kaskart  atvykdamas į Lietuvą čia jaučiuosi tarsi savo namuose Rusijoje, būdamas Rusijoje – taip pat kaip savo gimtojoje Indijoje ir t.t. Mano namai – ten, kur gyvena geri žmonės. O geri žmonės yra visur – jei kas nors man pasirodo blogas, visuomet prisimenu, kad tai veikia jo karma, o ne jo tikroji prigimtis.

Besimelsdamas rytais visuomet mąstau, kad mūsų žemė – tai vienas didelis namas, kuriame visi gyvename tarsi viena šeima. Sanskrito kalboje sakoma: Vasudhaiva Kutumbakam („visas pasaulis – tai viena šeima“). Taigi ir Lietuvoje, ir bet kuriame kitame pasaulio kampelyje jaučiuosi taip, tarsi būčiau namie. Senovės laikais šis principas buvo labai svarbus sanatana-dharmoje. Kiekvienas žemėje gyvenantis žmogus – tai mūsų artimasis, kurį turime mylėti nepaisant jo tautybės, religijos.

Gyvenimas meilėje ir harmonijoje – tai visų religijų pagrindas. Dvasingumas man asmeniškai nesisieja nei su teritorinėmis ribomis, nei su religinėmis ribomis. Jūs galite būti labai religingas, tačiau dvasine prasme pakankamai žemame taške. Tuo tarpu esu sutikęs labai paprastų žmonių, kurie nieko neišmano apie religiją, tačiau yra aukšto dvasingumo, kadangi jie širdyse turi tai, kas svarbiausia – meilę.

Radhe Radhe.

 

Su Mokytoju kalbėjosi Adrė Zakrauskaitė

Interviu spausdintas žurnale „RAKTAS“, 2016, Nr.6 (89)

 

atgal į visus Interviu

Naujienos

2017-07-20
Pagal gamtos ir dvasinius dėsnius viskas vyksta savu laiku.
2017-06-25
Plačiai, giliai, nuoširdžiai.
2017-06-18
Birželio 20 d. senosios Vedų kultūros malda prie ugnies.